Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2015

KAUNO FILHARMONIJOJE - NEEILINIS ĮVYKIS


2015 11 04


Lapkričio 5 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje – neeilinis įvykis – pasaulinė didelės formos kūrinio premjera. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje puikiai žinoma kompozitorė Zita Bružaitė tarsi vėlinių aidą publikos teismui pateiks įspūdingą septynių dalių „Requiem“, skirtą mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui.
 
Žanro atsiradimo aplinkybės
 
„Requiem“ (pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio „ramybė“) žanro kūrinių pradinė paskirtis – gedulingos katalikiškų apeigų mišios. Žanro ištakos – grigališkų melodijų pagrindu formuojamas vienbalsis chorinės muzikos kūrinys be instrumentų pritarimo.
 
Vėlyvojo renesanso epochoje, greta apeiginio „Requiem“ atsirado autoriniai šio žanro kūriniai. Bėgant laikui „Requiem“ tiesioginė paskirtis kito: iš laidojimo apeigų muzikos jis virto į savarankišką koncertinį kūrinį, dedikuojamą ne tik žmogaus mirčiai, bet ir įvairioms gedulingoms progoms paminėti (Requiem karo ar katastrofų aukoms atminti). Kompozitoriai, rašydami šio žanro kūrinius, vis rečiau imta naudoti originalius grigališkus choralus, dominuojančiu faktoriumi liko tik lotynų kalba parašyti liturginiai tekstai.
 
Pirmuoju žinomu „Requiem“ autoriumi (apie 1450 m.) laikomas prancūzų-flamandų muzikos mokyklos kompozitorius Johannesas Ockeghemas. Protestantiškąjį „Requiem“, kurio tekstai skiriasi nuo katalikiškojo, pirmasis apie 1636 m. parašė vokiečių kūrėjas Heinrichas Schützas. XVIII a. „Requiem“ tapo kone populiariausiu tradicinės bažnytinės muzikos žanru. Ko gero, lengviau būtų išvardyti kompozitorius, kurie tuo metu nekūrė šio žanro kūrinių. Tiesa, nei baroko genijai Johannas Sebastianas Bachas, Georgas Friedrichas Händelis, nei žymieji Vienos klasikai Josephas Haydnas, Ludwigas van Beethovenas nesukūrė nė vieno „Requiem“.
 
Pamėgtas skirtingų kompozitorių
 
Klasicizmo epochoje „Requiem“ imta kurti nebe bažnyčiai, o koncertinėms scenoms. Kūrinius užsakydavo privatūs asmenys (žymusis Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“, užsakytas nežinomo žmogaus), valstybių vadovai (Liugi Cherubini Requiem c-moll, skirtas Liudviko XVI atminimui).
 
Kartais kompozitoriai šiais kūriniais įamžindavo savo asmenines netektis (didingasis Giuseppe Verdi Requiem, inspiruotas kompozitoriaus mylimo poeto Alessandro Manzoni mirties ar vokišku tekstu sukurtas Johanneso Brahmso „Vokiškasis Requiem“, atsiradęs po kompozitoriaus mamos mirties). Antonio Salieri „Mažasis Requiem“ ir Liugi Cherubini Requiem d-moll buvo sukurti sau patiems. Kiti žymūs XIX a. „Requiem“ kūrėjai buvo Ferenzas Lisztas, Charles Gounod, Camille Saint-Saënsas, Antonas Bruckneris, Gabriel Fauré, Antoninas Dvořákas ir kiti.
 
Šis žanras liko populiarus ir XX a., bet kompozitoriai vis dažniau pasitelkdavo pasaulietinį tekstą. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Benjamino Britteno „Karo Requiem“, kuriame liturginiai tekstai lotynų kalba susipina su antimilitaristinėmis anglų poeto Wilfredo Oveno eilėmis.
 
„Requiem“ žanro kūrinių yra parašę ir garsūs Lietuvos kūrėjai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Sasnauskas, Justinas Bašinskas, Vladas Švedas, Antanas Račiūnas, Alvidas Remesa, Vytautas V. Barkauskas, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Gintaras Sodeika ir kiti.
 
Kompozitorės braižas
 
Muzikologė Dainora Merčaitytė teigia, kad Z. Bružaitės kūryba – įvairialypė: susidaro įspūdis, tarsi ji sąmoningai keistų braižą, tai prabildama filosofine išmintimi, tai pokštaudama lyg viduramžių špylmanas.
 
Kompozitorė savo kūriniuose laisvai jungia viduramžių asketizmą ir moderno spalvingumą, liaudies muzikos intonacijas ir džiazines improvizacijas. Z. Bružaitė savo muzika siekia emocinio kontakto su klausytoju, sugeba sudėtingus technologinius procesus pateikti žaismingai, intriguojamai.
 
Kompozitorė tvirtina, kad kiekvienas jos kūrinys yra individualus, autonomiškas, nepriklausomas nuo ankstesniųjų – tarsi posūkis į kaskart naują, gaivališką garsų tėkmę: „Mano muzikoje, kaip ir daugelio mano amžininkų kūryboje, nėra bendros vientisos sistemos, nepaisoma nuomonių, griežtų taisyklių“.
 
Himnas amžinybei
 
Kaip teigia pati kompozitorė, šio „Requiem“ užuomazga gimė per Vėlines, apmąstant mūsų visų laikinumą, aplinką, tarpusavio santykius, laikinus dalykus ir užgyventų daiktų vertę. Lapkričio pirmųjų dienų vakarinių promenadų po Lietuvos kapavietes metu, praeinant pro mūsų artimo – tolimo bičiulio, protėvio ar nepažįstamojo kauburėlius, negali nepajusti ramybės, negrįžtančios praeities, troškimų, iš šio laiko perkeltų anapus, kartu su išėjusiaisiais.
 
Šis „Requiem“ – tai himnas amžinybei, giedamas tam, kad ten pakiltume taikūs, palikę savo pėdsaką gyvųjų atminimuose, neapleisti tikėjimo, branginę visą gyvastį aplinkui. Nors kūrinio muzikinei kalbai naudojama šių dienų leksika, čia labiau akcentuojama liturginio teksto ir garsinio skambesio emocinė raiška, lemianti lengvai klausomus, netgi atpažįstamus buvusių epochų melodijos, harmonijos bei ritmo vingius.
 
Šio kūrinio natos augo keliolika metų – iš lėto, galvojant apie savo šalį, jos istoriją, žmones: mažus ir didelius savo darbais, dvasia bei pasiryžimais. Buvusius, klystančius ir klumpančius, teisingus ir dorus, jaunus ir brandžius, sveikus ir ligotus, kūrusius grožį ir dirbusius paprastus kasdienius darbus. „Requiem aeternam“ – amžina ramybė – išėjusiesiems prieš daugelį šimtmečių ir likusiems mūsų vadovėliuose, išblukusiuose atvirukuose...
 
„Requiem aeternam“ neseniai mums palikusiems ilgesį, prisiminimų graudulį ir gyvenimo istorijos tąsą Lietuvoje ar toli nuo šio krašto; žuvusiesiems nekaltai, tragiškai, tyliai užgesusiems ar patiems save užgesinusiems; išėjusiems tik ką gimus ir negalėjusiems gimti. „Requiem aeternam“ tiems, kurie gyveno, kūrė, juokėsi, mylėjo, svajojo, kentėjo, laukė, tikėjo ir išskrido.
 
Iškilųjį Z.Bružaitės „Requiem“ atliks Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Diriguos profesorius Petras Bingelis.
 
DMN inf.