Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2014

PETRAS BINGELIS. IŠDAINUOTI 45 METAI


2014 10 09


1969 m. spalio 23 d. Kauno filharmonijoje itin raiškiai suskambo daina. Dirigentas Petras Bingelis telkė ir kėlė dainininkų balsus į jam vienam tuomet matomą aukštį. Tai, kas užsimota per pirmąją Kauno valstybinio choro repeticiją, tęsiama 45 metus.


Šiandien kolektyve dainuoja 70 dainininkų. Choras parengęs daugiau nei 150 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių nuo viduramžių iki moderniosios muzikos: oratorijų, kantatų, pasijų, koncertinių ir sceninių operų versijų. Kauno valstybinio choro pasirodymai ir puikūs atsiliepimai apie juos yra nusidriekę nuo Norvegijos fiordų iki Rusijos platybių, nuo Ispanijos kalvų iki Afrikos, nuo Italijos miestų iki Egipto, nuo Graikijos iki Argentinos Andų. Įvairiose pasaulio šalyse surengta daugiau nei 3000 koncertų! Vakarų Europoje choras išgarsėjo 1984 m. Paryžiuje atlikęs M. Theodorakio „Pavasario“ simfoniją Nr. 7.


Sukaktuvių išvakarėse su Kauno valstybinio choro įkūrėju, vadovu, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu P. BINGELIU kalbasi muzikologė Alina RAMANAUSKIENĖ.


Kada, jūsų manymu, Kauno choras pasiekė ryškiausio žydėjimo laiką?


Dar nepasiekė. Vis tebesiekiame... Jei rimtai, meninis lygis – svyruojantis dalykas. Būna ir potvynių, ir atoslūgių. Kiekviename koncerte chorui neįmanoma pasiekti aukščiausią lygį. Balsai – gyvi, neįkainojami instrumentai, jų naujų niekur nenusipirksi. Dėl to chorvedžio profesija labai sudėtinga – su brangenybėmis reikia elgtis atsargiai, apdairiai, tausoti jas. Kita vertus, negalima jų ir seife nuolat laikyti.


Prisiminkite pirmuosius choro koncertus.


Pirmasis vyko Šakiuose 1970 m. Buvo gražus ir saulėtas ruduo. Tuomet chorą tesudarė 25 dainininkai, o programoje daugiausia skambėjo a cappella kūriniai. Netrukus dainavome ir Vilniaus filharmonijoje, sulaukėme palankių vertinimų. Svarų ir tuomet itin svarbų žodį spaudoje tarė žymiausi to meto chorvedžiai: Konradas Kaveckas ir Hermanas Perelšteinas. Nuo to laiko pradėjau galvoti, jog Kauno valstybinis choras turi skirtis nuo kitų to meto dainuojančių kolektyvų. Magėjo atlikti stambius vokalinius-instrumentinius veikalus. 1971 m. idėją pavyko įgyvendinti – tuomet pirmąsyk suskambėjo W. A. Mozarto „Requiem“.

Šias Gedulo mišias choras giedojo daugybę kartų. Gal galėtumėte prisiminti ryškiausią paskutinio W. A. Mozarto kūrinio interpretaciją?


Daug buvo brandžių ir gražių šios partitūros atlikimo versijų. Atmintyje labiausiai įstrigusi liūdniausia. 1991 m., tuoj po tragiškų Sausio įvykių, šį kūrinį giedojome už laisvę žuvusiems didvyriams, pagerbdami jų atminimą. Gedulo mišios skambėjo Vilniaus sporto rūmuose. Choristų nusiteikimas, atėjusių atsisveikinti su žuvusiaisiais žmonių veidai ir nežemiškas kūrinio skaidrumas susiliejo į nedalomą visumą. Niekad daugiau neteko išgirsti labiau įkvėpto šios W. A. Mozarto partitūros atlikimo.


Iš 150 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių sunku išskirti pačius reikšmingiausius. Pabandykite...

 

Prie W. A. Mozarto „Requiem“ būtinai pridėčiau J. S. Bacho Mišias h-moll, L. van Beethoveno „Missa solemnis“, G. F. Handelio „Mesiją“. Iš romantinio repertuaro – G. Verdi’o „Requiem“, S. Rachmaninovo „Liturgiją“, G. Mahlerio vokalines simfonijas (svarbiausia Nr. 8). Mano manymu, tai kulminaciniai muzikos taškai, šedevrai, belaikės vertybės.


G. F. Handelio oratoriją „Mesijas“ choras giedojo 80 kartų visame Žemės rutulyje. Daugybę sykių kūrinį dirigavo šviesaus atminimo lordas Yehudi Menuhinas. Kauno choras, atlikęs G. Verdi’o „Requiem“, buvo pripažintas Sovietų Sąjungoje. Kai šį kūrinį giedojome Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos salėje, tenykštė spauda rašė, jog 1974 m., G. Verdi’o Gedulo mišias atlikus Milano teatro „La Scala“ chorui, įspūdis buvo menkesnis negu po Kauno choro pasirodymo. Tie žodžiai mums buvo it balzamas su medumi. Kai 2004 m. Romoje duris atvėrė didžiulė koncertų salė, dainavome G. Mahlerio simfoniją Nr. 8 („Tūkstančio atlikėjų“). Per generalinę repeticiją mūsų choro dainininkams plojo dirigentas Myung-Whun Chungas ir visas teatro „La Scala“ choras. Tai tik žiupsnelis įspūdžių, bet jie neišdildomi ir lydės visą mums skirtą laiką.


O kokie, jūsų manymu, kertiniai Lietuvos muzikos autorių kūriniai? Kantatos? Oratorijos? Pagaliau – dainos?


Jų nemažai. Išskirsiu pačius ryškiausius. Vienareikšmiai – Broniaus Kutavičiaus muzika. Jo oratorijos – šedevrai, persmelkti mitologinės dvasios, paslapties, magijos. Puikios Algimanto Bražinsko chorinės baladės. Nepralenkiamos Juliaus Juzeliūno dainos pagal Salomėjos Nėries tekstus, daug įdomių dalykų galima surasti Eduardo Balsio vokalinėje-instrumentinėje kūryboje.


Nepaminėjote nė vieno jauno šių dienų autoriaus. Ar įžvelgiate aukštojo chorinio meno nuosmukio ženklų? Ar ne per daug vaikomasi kiekybės? Dangstomasi po visokiausiais projektais, tariamais ir tikrais jubiliejais, akcijomis, nors ten meno žymių net su žiburiu nerastume...


Ne vienus ir ne dvejus metus ritamės žemyn. Kartkartėmis atrodo, kad jau pasiekėme dugną. Tačiau, matyt, dar yra būdų riedėti nuokalnėn. „Gudručiai“, vaikydamiesi pelno, tuščios garbės, savęs įtvirtinimo, jų apsukriai suranda... Dažnai tenka būti Lietuvos miesteliuose. Aplankau tenykštes bažnyčias. Ar girdėjote, kaip dabar šventovėse atliekama neva šiuolaikinė muzika? Šiurpai eina per nugarą, kai išgirsti valso ritmu giedamą „Sanctus“. Akompanimentą „brazdina“ gitaros. Groja, gieda bet kaip. Ir visiems gerai. Tai tik vienas pavyzdys, o jų galėtų būti dešimtys...


Štai ateina pas mane japonų kompozitorius ir rodo partitūrą, kurią turėtumėme atlikti Kaune, pagerbdami buvusį japonų diplomatą. Žiūriu į natas ir netikiu savo akimis – sopranų partija užrašyta žemiau negu bosų. Jam pasiūlau pakoreguoti veikalą. Po dviejų mėnesių grįžo. Dar kartą parodė savo opusą. Nieko nepataisęs. Įrodinėja, jog šiais laikais galima ir taip užrašyti. Ačiū Dievui, kad turiu teisę atsisakyti nepatikusio veikalo – taip ir padariau. Kai išgirdau šį kūrinį atliekamą teatre, nesigailėjau. Deja, panašių kuriozų nutinka ir nacionalinės muzikos kūrėjams.


Tikrai nuosmukio ženklų nesigirdi, kai dainuoja Kauno choras. Šiemet nepriekaištingai parengtą programą „Taip, Donelaiti“ (drauge su aktoriumi Dainiumi Svobonu) girdėjo daugmaž visa Lietuva. Iš letargo miego prikėlėte Vlado Jakubėno chorinę kūrybą. Kokias partitūras dar išskirtumėte?


Šių metų pradžioje atlikome tris L. van Beethoveno veikalus: simfonijos Nr. 9 finalą, „Missa solemnis“, oratoriją „Kristus Alyvų kalne“. Išsijuosę repetavome G. Verdi’o „Requiem“, kurį turėjome atlikti XIX Pažaislio festivalio baigiamajame koncerte. Apmaudu, kad kruopštų mūsų darbą ir pastangas tiesiogine šio žodžio prasme sulijo ir suniokojo lietus.


Štai natūraliai priartėjome prie labai opaus klausimo apie mūsų šalies koncertų sales, jų būklę. Juk padėtis šioje srityje kone beviltiška.


Gal ne beviltiška, bet apgailėtina. Lietuvoje nėra nė vienos koncertų salės, kurioje galėtų skambėti klasika. Apie kitų miestų erdves dabar nekalbėsiu, bet apie Kauno – norėčiau. Kokia padėtis mūsų mieste? Filharmonijos salė – kišenė, nepritaikyta koncertams. Valstybės teatro salė galbūt atitiko XX a. pradžios žmonių poreikius, bet dabar ji akivaizdžiai per maža. Netrukus švęsime Lietuvos nepriklausomybės 25-metį. Visuose miestuose pristatyta arenų. Ar kas nors rimtai paskaičiavo, kiek kainuoja jas išlaikyti? Dešimtys milijonų. O rezultatas? Klasikinės muzikos koncertai, muzikiniai ar baleto spektakliai čia negali vykti.


Daug metų kalbame apie naujos koncertų salės būtinybę. Svarstome, ginčijamės, o darbai – nė iš vietos. Estai elgiasi daug apdairiau, jie investuoja į savo kultūrą. Mes – plepame. Kam dėl to geriau?


Ar neišsenka energijos ištekliai, 45 metus dirbant su tuo pačiu kolektyvu? Ar kartkartėmis nesijaučiate vieni kitiems atsibodę?


Neslėpsiu, būna tokių akimirkų. Tačiau Kauno choristai man labai brangūs. Visi.

Kiekvienas žmogus turi savo galimybių ribas. Šiuo požiūriu nesu jokia išimtis. Puikiai jaučiu, kad metai „žaidžia“ ne mano naudai, tačiau stengiuosi savo darbą atlikti kiek įmanoma nuoširdžiau. Į kiekvieną repeticiją ateinu pasiruošęs, žinau uždavinius ir tikslus. Vis dar tebeieškau gražesnio dainavimo garso, sodresnių spalvų, lankstesnės frazuotės. Esu klasikinių vertybių puoselėtojas. Man nepriimtinas choro dainavimas mezzo voce (pusbalsiu) ar falcetu. Padainuoti teisingu, „atremtu“ vokalu piano – didžiulė meistrystė, tokia pati, kaip ir išgauti absoliučiai vieningą 70 balsų skambesį.

Jūs po įtemptų repeticijų savo didžiulio darbo „produktą“ dažnai atiduodate kitam dirigentui. Daugelį koncertų, kuriuose dainuoja Kauno choristai, stebite iš šalies. Ar lengva būti aukščiausios kvalifikacijos stebėtoju?


Labai įdomu, nes kiekvienas dirigentas vieną ar kitą kūrinį interpretuoja skirtingai. Man būna smalsu, kaip choristai geba paklusti naujiems sumanymams, kaip mobilizuoja dėmesį, kaip prisiderina prie kiek kitokių muzikos atlikimo tempų. Tačiau bazė – dainavimo įdirbis, vokalo įgūdžiai, susiklausymas, susikaupimas – lieka nepakitę nepriklausomai nuo interpretacijos. Tai – mūsų uždaviniai. Juos stengiamės atlikti kuo geriau.


Vadovauti Kauno valstybiniam chorui pradėjote būdamas 25 metų. Kaip tuomet jautėtės šalia kur kas vyresnių kolegų?


Manau, to meto kultūros ministras Lionginas Šepetys nesuklydo skirdamas jauną žmogų suburti ir vadovauti naujam dideliam kolektyvui – Kauno chorui. Buvau chorinės muzikos fanatikas, turėjau energijos, ambicijų, valios. Kiekvieną rytą, dieną, vakarą, o dažnai ir naktį mane buvo galima surasti filharmonijoje. Labai daug dirbau norėdamas per trumpą laiką įkūnyti savo sumanymus.

Choristai tada buvo balsingi žmonės, tačiau didžioji jų dalis techniškai nepasirengę atlikti nors kiek sudėtingesnių muzikos veikalų. Teko daug ko juos mokyti. Dėkoju likimui, kad 40 metų dirbau su puikiu kolega – dirigentu Algimantu Mišeikiu, kuriam esu iš visos širdies dėkingas. Algimantas – dirigentas iš pašaukimo, dirigentas iki kaulų čiulpų, o dar pridėkime erudiciją, chorinės literatūros pažinimą, tvirtus grojimo fortepijonu įgūdžius. Jis labai daug ko mane išmokė. Algimanto patriotizmas buvo užkrečiamas. Atsimenu, gūdžiu sovietmečiu reikalavo, kad būtinai dainuotumėme Maironio tekstą „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“ Česlovo Sasnausko dainoje. Rizikavome, bet dainavome.


Iki Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. choro sudėtis labai keitėsi. Vieni dainininkai ateidavo, kiti išeidavo. Nepajėgdavo, neišlaikydavo įtampos, keisto ir nepatrauklaus darbo grafiko, kai beveik nėra šventadienių, visi koncertai vėlyvais vakarais, kone visos šventės – koncertų salėse, kelionėse, o atlyginimai apgailėtini (iki šiol jie panašūs). Žmonės neištverdavo. Kokius šešis kolektyvus galima būtų suburti iš chorą palikusių dainininkų.


Ko norėtumėte palinkėti stipriausiems, ištvermingiausiems, geriausiems savo choristams sukaktuvių išvakarėse?


Sveikatos ir sėkmės. O profesinėje veikloje – susikaupimo, susitelkimo, susiklausymo. Nesimenkinkime. Nesipiginkime. Išlaikykime pagarbą dainai ir savo profesijai.
 

„Nemunas“, Nr.33-34