2021

Vidmanto Bartulio (1954–2020) „Requiem“ buvo parašytas Lietuvos kultūros ministerijos užsakymu ir skirtas stalinizmo aukų paminėjimui. Kompozitorius norėjo labiau apibendrinančios dedikacijos, nesusijusios su konkrečiu istoriniu laikotarpiu, tad partitūroje atsirado įrašas „Už laisvę žuvusiems“. Pirmą kartą kūrinys buvo atliktas 1989 m. Vilniaus universiteto kieme, 2011 m. šis didingas kūrinys nuskambėjo Vilniaus ir Pažaislio muzikos festivaliuose. Trečią kartą naujam skambesiui prikeliamas „Requiem“ turėjo būti dedikuotas Sausio 13-osios įvykių trisdešimtmečiui ir pirmosioms kompozitoriaus mirties metinėms. Dėl pandeminės situacijos ypač daug atlikėjų resursų reikalaujantis projektas ne kartą buvo atidėtas, bet pagaliau jis išvys scenos šviesą, papildytas naujomis išraiškos priemonėmis: įspūdingą muzikinį audinį, atliekamą ryškiausių Kauno muzikinių kolektyvų ir solistų, papildys Arvydo Strimaičio kurtos vaizdo projekcijos, atliepiančios kūrinyje užkoduotą tematiką.

Kūrinyje galima atpažinti daugelį unikalaus V. Bartulio kūrybos stiliaus bruožų: paslėptą ar nebedangstomą dramatinę įtampą, neskubrų, bet intensyvų muzikinės medžiagos plėtojimą, vedantį į didžiulius kulminacinius skambesių masyvus, skirtingų muzikų sambūvį kūrinio laike ir erdvėje, iš nevilties gelmių išnyrančius demoniško grotesko epizodus, atkuriančius Paskutiniojo teismo vaizdus, kurie metafiziniu šalčiu stingdo kaulus, varo pleištą tarp klausytojo sąmonėje įsigalėjusių stereotipinių įvaizdžių ir čia pat gimstančio išgyvenimo, šiurpina ir kartu guodžia, atveria sielos angas, palydi katarsio link…

Tai – koncertinis „Requiem“, tačiau jo struktūra seka liturginius kanonus: devynios lotyniškai giedamos dalys atitinka per amžius nusistovėjusią gedulingų mišių eigą. Šią struktūrą kompozitorius papildė instrumentine dalimi „Processio“ – tarsi teatriniu intarpu, savotišku antraktu. Jis leidžia atsikvėpti pagrindiniams atlikėjams, architektoniškai struktūruoja visą monumentalų ciklo statinį, atlieka būtinos pauzės vaidmenį po pirmosios ir didžiausios kulminacijos – „Dies irae“ dalies.

Paskutinis „Requiem“ garsas pagal kompozitoriaus sumanymą – sirenos kauksmas. Viename iš interviu kompozitorius, paklaustas, kokias pasąmonės stygas turėtų užgautų ši sirena, atsakė: „Labai žemiškas stygas. Juk sirena – mums įprastas pavojaus signalas. Kompozitoriaus nuojautos pasirodė pranašiškos: praėjus dviem metams po „Requiem“ premjeros mus ištiko Sausio 13-osios tragedija…

Projektą finansuoja LR Kultūros ministerija