2021

„Jaudulys būna prieš kiekvieną koncertą, bet šiandien jis – visiškai kitoks. Bijome šio koncerto. Sunku emociškai – atliekami kūriniai užkabina gilias širdies kerteles. Per repeticijas nepavyko sutramdyti ašarų, tikriausiai nepavyks ir per koncertą“, – nuogąstavimais prieš žengiant į sceną pasidalino choristė Edita Karpičienė. Per koncertą ašaras braukė ne tik publika – ir kai kurie choristai. Vis dėlto jie tikino, kad balsai dėl to nesuvirpėjo. „Nugalėjo mūsų, choristų, profesionalumas. Juk kaip dainuosi, jei gumulas gerklėj įstrigęs? Visi susiėmėm ir padarėm, ką galėjom, kaip įmanoma geriau. Tai, kas vyko scenoje, buvo ne visai koncertas – tai buvo tarsi mūsų visų malda. Mus vis dar lydi maestro dvasia, tokia ta emocija ir buvo – tai buvo ir jam koncertas, ir kartu su juo“, – neslėpdamas jaudulio po koncerto kalbėjo choro bosų grupės vadovas Mindaugas Radzevičius.

 

Į Kauno valstybinės filharmonijos sceną choras kilo lydimas naujojo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Roberto Šerveniko. Jo sudarytoje koncerto, skirto Nacionalinės premijos laureatui, Kauno miesto garbės piliečiui P.Bingeliui, programoje skambėjo kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus maestro atminimui parašytas kūrinys „Ak, Petrai, Petrai (Postliudas)“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Sanctus“, Edvardo Elgaro „Lux Aeterna“ iš „Enigmos variacijų“, Johanneso Brahmso „Geistliches Lied“, Gustavo Mahlerio „Adagietto“ iš Simfonijos Nr. 5, Simfonijos Nr. 2 („Prisikėlimo“) finalas ir kiti kūriniai. Koncertą vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis. Sunku emociškai – atliekami kūriniai užkabina gilias širdies kerteles. G.Kuprevičiaus kūrinį ir dalį Simfonijos Nr. 2 finalo choras, scenoje ir balkone rikiavęsis išlaikant reikalaujamus atstumus, atliko a capella. „Tai yra sudėtinga ir techniškai – a capella atlikome didelės apimties kūrinius, ir dėl mūsų visų asmeninio santykio su maestro. Negaliu kalbėti už koncerto programą sudariusį meno vadovą, bet manau, kad ir „Lux Aeterna“, ir Samuelio Barberio „Agnus Dei“, ir G.Mahlerio Simfonijos Nr. 2 finalas – viskas labai tiko šiai progai. Visi šie kūriniai – apie mirtį, prisikėlimą ir gyvenimą. Kaip sakė maestro P.Bingelio artimieji, reikia kalbėti apie viltingus dalykus, nes pats mūsų vadovas buvo optimistas, niekada nenuleisdavo rankų. Prisimindami viltį, bandom jo įdiegtą optimizmo pojūtį nešti toliau“, – sakė M.Radzevičius. Dėl karantino apribojimų daugiau kaip 500 žiūrovų talpinanti Kauno valstybinės filharmonijos salė galėjo priimti tik dvigubai mažiau žiūrovų. Pasak filharmonijos vadovo Justino Krėpštos, bilietai į koncertą greitai buvo išparduoti. Salėje buvo galima matyti ir buvusius choristus, kitus muzikus, kultūros žmones. „Tai buvo ne tik gražus P.Bingelio išlydėjimo koncertas – ir naujas choro prisistatymas publikai, su nauju meno vadovu. Maestro chorą parengė atlikti aukščiausio sudėtingumo muzikos kūrinius. O su R.Šerveniku choras tobulės toliau“, – sakė J.Krėpšta. „Tai buvo ne tik emociškai labai stiprus koncertas, kuriuo išreikšta pagarba maestro. Tai – ir reikšmingas kultūros įvykis Kaune. Vienas stipriausių Lietuvos kolektyvų sugrįžo į sceną – vėl galėjome jį girdėti gyvai“, – pastebėjo koncerto klausęsis kultūros viceministras Rimantas Mikaitis. Pasak jo, šis koncertas ženklina ir miesto kultūrinio gyvenimo atsigavimo pradžią atlaisvinus karantino apribojimus.

„Tai yra ypatingas vakaras, ypatinga jautri dedikacija maestro. Dėl kiekvieno dainininko asmeninio ryšio su maestro, ruošiantis koncertui aš visą laiką jaučiau dainininkų labai gerą, jautrią žmogišką energiją, kuri persiduoda jų balsams“, – apibūdino R.Šervenikas. Jis atkreipė dėmesį, kad didžioji dauguma koncerte skambėjusių kūrinių choro nebuvo dainuoti anksčiau. Tačiau G.Mahlerio Simfonija Nr. 2, kurios finalas skambėjo koncerte, chorui yra gerai žinomas kūrinys. „Šios simfonijos tekstas yra apie tai, kad po mirties yra prisikėlimas, yra kitas gyvenimas – ten, kažkur. Šią simfoniją Kauno valstybinis choras ne kartą yra dainavęs su įvairiais orkestrais ir įvairiose šalyse. Beje, mano pirmasis susitikimas koncerte su Kauno valstybiniu choru būtent ir buvo atliekant šią simfoniją. Tuomet, 1995 m., aš atvykau į Vilnių iš Sankt Peterburgo, kur tęsiau dirigavimo studijas. Manęs paprašė padiriguoti simfonijos bandai už scenos. Banda – tai instrumentų ansamblis, pučiamieji, mušamieji instrumentai, kurie groja užkulisyje ir jiems buvo reikalingas kitas dirigentas. Buvo keletas tos bandos išstojimų ir aš tai bandai dirigavau. Grojo Nacionalinis simfoninis orkestras, dainavo Kauno valstybinis choras, dirigavo Justus Frantz iš Vokietijos. Mes su tuo koncertu su Kauno valstybiniu choru važiavome ir į Maskvą, ir į Varšuvą, ir į Kanarų salas“, – pirmąją pažintį su choru, kuriam ėmė vadovauti prieš pora mėnesių, prisiminė dirigentas. Tėvo dienos išvakarėse dedikacija P.Bingeliui skambėjo neatsitiktinai – Kauno valstybinio choro choristai jį ir dabar kartais pavadina tėvu. „Maestro P.Bingelis mums buvo kaip tėvas, jis mus užaugino, jis viską padarė nuo nulio, šis jo nuopelnas niekaip nekvestionuojamas. Tačiau perėjimas prie kito vadovo – natūralus. Naujasis mūsų vadovas kitaip prieina prie muzikos, ir mums galbūt reikės prie to priprasti, bet mums labai pasisekė, kad būtent jis atėjo vadovauti chorui. Mes jį priėmėm ir spėjom susidraugauti“, – sakė M.Radzevičius. „Tai yra aukštos kultūros ir inteligencijos žmogus, viskas tuose žodžiuose telpa. Dėl to mums su juo lengva dirbti“, – sakė E.Karpičienė. Tai buvo ne tik emociškai labai stiprus koncertas, kuriuo išreikšta pagarba maestro. Tai – ir reikšmingas kultūros įvykis Kaune. Laukia intensyvi vasara R.Šerveniko teigimu, choro tėvu visada buvo ir liks P.Bingelis. „Aš šios vietos tikrai neužimsiu, tam tikrus dalykus galima tik per ilgą laikotarpį savo darbu, savo požiūriu, savo santykiu su žmonėmis užsitarnauti. Maestro P.Bingelis daugiau kaip 50 m. puoselėjo chorą, nuo pat jo įkūrimo, galima sakyti, iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Tai – įspūdingas laikotarpis. Tuo, kuo buvo maestro P.Bingelis, aš niekada nebūsiu – aš būsiu kitas žmogus, kuris turės savo santykį su atlikėjais. Svarbiausia, kad choras ateitų dirbti nusiteikęs gerai ir džiaugtųsi tuo, ką daro, – sakė naujasis choro meno vadovas. – Nes mūsų darbas toli gražu nėra tai, ką koncertuose mato publika. Didžioji mūsų darbo dalis yra nematoma. Tai yra kruopščios repeticijos, kruopštus tiek keturių chormeisterių, dirbančių su atskiromis balsų grupėmis, darbas, tiek po to sujungiant viską į vieną visumą. Man atrodo, kad vadovo tikslas yra, kad kolektyvas jaustųsi galintis dainuoti, pasitikintis savimi, kad kolektyvas jaustųsi skambantis, kad būtų koncertai, būtų iki tol eito kelio tęstinumas.

Kiek daugiau nei du mėnesius su Kauno valstybiniu choru dirbantis R.Šervenikas sakė, kad šis laikotarpis buvo labai intensyvus. „Mes spėjome išmokti daug naujo ir sujungti į bendrą skambėjimą tai, ką choras mokėsi karantino metu individualiai. Choras buvo ilgai nedainavęs kartu. Bet aš ateidavau į kiekvieną repeticiją su džiaugsmu ir mačiau, jaučiau, kaip tas tikslas, kurio mes siekiame kartu, artėja. Darbas su šiuo kolektyvu man teikia didžiulį malonumą. Tikiuosi, kad taip bus visą laiką“, – vylėsi vyriausiasis dirigentas. R.Šervenikas yra ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro antrasis dirigentas, jis taip pat bendradarbiauja su užsienio teatrais – diriguoja spektakliams Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, Ciuricho bei Oslo operos teatruose. „Su Kauno valstybiniu choru aš dirbsiu, tikiuosi, ne nuotoliniu būdu, o taip, kaip dirbu dabar – tiesiogiai. Repetuosime, ruošime naujas programas. Laukia labai intensyvi vasara, ir kitam sezonui turime daug planų. Manau, kad darbus su kitais kolektyvais, kitose šalyse man pavyks suderinti, kadangi ten viskas labai iš anksto planuojama“, – sakė Kauno valstybinio choro vadovas.