Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2021

ŽMOGUS, KURIS TROŠKO KURTI NEPAISYDAMAS RIZIKOS


2021 02 10


Kultūros žurnalo „Santara“ 2021 žiemos numeryje (177-178) išspausdintas Viktorijos Daujotytės straipsnis, skirtas Kauno valstybinio choro kūrėjo ir vadovo Petro Bingelio atminimui. Dėkojame Romualdui Norkui už pateiktą straipsnį.
Kuo daugiau gyvenimo, tuo daugiau ir mirties.
Mirė Maestro Petras Bingelis – ir mirtis virš Lietuvos, virš jos kultūros, muzikos, virš galingiausio ir virš mažiausio choro išskėtė juodus sparnus. Tokio garso, tokio galingo dainos įsiūbavimo virš Kauno ir Vilniaus, virš Pažaislio ir Vingio, virš Baltijos ir Medvėgalio jau nebebus. Ir virš Mardasavo, iš kur stebuklingai vis dar iškyla negirdėti balsai, labai senos lietuvių intonacijos, tokia dvasinė galybė, kurios aprėpti nebeįstengiame, bet vis dar jaučiame, kad ją turime. Petras Bingelis ir savo muzikiniu talentu, ir savo žmogišku taurumu liudijo ją esant, atsiveriant iš M. K. Čiurlionio, iš maironiškos Juozo Naujalio muzikos, iš įvairialypės dabarties. Iš muzikos prasmės, kuri buvo ir paties Maestro kelrodis. Dirigentas – taip, Vadovas, ypač tais atvejais, kai vadovauja kolektyvui, kurį pats ir sukuria. Ir kurį be paliovos kuria. Kauno Valstybinis choras, įkurtas ir pusę amžiaus kurtas Petro Bingelio, yra didis stebuklas, pajustas, įvertintas ir Europos, ir pasaulio.Dainavimas, choras, chorinė muzika, tas gilusis melodijos alsavimas, ta atvirų lūpų ir akių magija, dabar yra didžiausiame pavojuje. Pavojuje, kurio neišvengė ir Maestro Petras Bingelis. Žmogus, kuris troško kurti, dirbti nepaisydamas rizikos. Kertinis žmogus. Kertinis tautos kultūros pamatų akmuo. Vienas iš kelių, kuriuos paprastai turi kiekviena sudėtingesnio laiko atkarpa. Tas, kuris jungia laiko krantus, kad istorija, ir visų pirma kultūros istorija, išliktų vientisa, tad atpažįstama pagal savo tvariausius dvasinius požymius. Kad neatsirastų nebeįveikiamų plyšių. Kad XX a. pradžioje pagal Maironio poeziją sukurtos dainos skambėtų ir šiandien . Ir skambėtų šiuolaikiškai. Maestro Petrui Bingeliui nereikėjo specialiai siekti nei šiuolaikiškumo, nei modernumo. Jis buvo natūraliai modernus, nes stovėjo ant tvirtų savo tėvynės pamatų, nes rėmėsi į tai, kas ir jam pačiam buvo svarbiausia Žinojo, kad Dainų šventės yra prasidėjusios ne tik ant Rambyno kalno, ne tik Dainų slėnyje, bet ir gimtajame Mardasave, iš žmonių dvasios, iš pušų ošimo. Dainų švenčių Dirigentas, jis iš giliai žvelgė ir toli matė. Daina yra galybė, kuri valdo žmogaus dvasią, kelia jo galvą aukštyn, leidžia justi bendrumą su kitais. Diriguoti dainai sunku, sunku rasti jos tikrą kelią. Reikia ypatingos Galios . Maestro Petras Bingelis ją turėjo. Kaip lengvai tą Galią ir šiomis gedulo dienomis pripažįsta tos Galios palytėtieji. Skamba Giedriaus Kuprevičiaus „Postludiumas“, skirtas Petrui Bingeliui – iš giliai skamba, tikra skausmo, netekties melodija. Tik muzika taip giliai atsiliepia į muziką. Tik muzika gedėjimu pakyla virš gedėjimo. Pakyla ir pakelia, nušviesina žmonių veidus. Viltį vėl dainuoti atvira krūtine, atvirom lūpom ir akim atgauna reprezentaciniai chorai ir mokyklų dainininkai. Kultūra susidaro iš atliepinių ir atsiliepimų. Ir tylėdami, tylėdami su tylinčiais Jūsų chorais, mes atsiliepiame į Jūsų mirtį, Maestro. Atsiliepiame dėkodami už didį gyvenimą.
Viktorija Daujotytė 2020 12 07