V. Bartulis. REQUIEM

ⓒ & ⓟ 1998 Lietuvos muzikos

informacijos ir leidybos centras

Vidmantas Bartulis

Requiem

Regina Maciūtė (sopranas)
Algirdas Janutas (tenoras)
Vladimiras Prudnikovas (bosas)

Kauno valstybinis choras

(Vad. P. Bingelis)
Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“

(Vad. V. Miškinis)

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

(vad. J. Domarkas)

Dirigentas Robertas Šervenikas

„Gilų mūsų sąmonės pjūvį atskleidžia V. Bartulio „Requiem“. Jis skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę ir buvo parašytas vos tik atsirado pirma proga viešai jų atminimą pagerbti - Birželio keturioliktai 1989 metais. Todėl šis kūrinys - tai tikras «prasiveržimas» iš ilgos nebylios tylos, apskritai iš formalios duoklės mirusiems pasaulietinių formų. Be to, bendrąjį šio „Requiem“ pobūdį turbūt nulėmė ta aplinkybė, kad aukos už laisvę dar nėra atpirktos pergale. Laimėjusieji už savo didvyrius meldžiasi visai kito tipo „Requiem“. O V. Bartulio kūrinyje vyrauja apokaliptinė nuotaika - „Dies irae“ čia neabejotinai centrinė dalis, šiurpi pučiamųjų procesija kūrinio viduryje, net ir „Sanctus“ turi šį dramatinį ar net beviltiškumo atspalvį. Tai yra malda iš nevilties, malda su priekaištu, gal net tikėjimas su nusivylimu, tikėjimas nebepasitikint teisingumu“. - rašė muzikologas Giedrius Gabšys 1990 - aisiais (almanachas „Regnum“, Nr. 1).

Paskutinis „Requiem“ garsas pagal kompozitoriaus sumanymą turėjo būti sirenos kauksmas. Deja, ši partitūroje užrašyta nuoroda atliekant kūrinį niekada nebuvo įvykdyta; negirdime jos ir šiame įraše.
- Kokias pasąmonės stygas užgautų ši sirena, jei ji suskambėtų?
- Labai «žemiškas» stygas - juk sirena - mums įprastas pavojaus signalas (iš Vilijos Aleknaitės-Abramikienės pokalbio su Vidmantu Bartuliu).
Kompozitorius nuojautos pasirodė pranašiškos: po poros metų mus ištiko Sausio 13-osios tragedija...

„Requiem“ buvo parašytas Lietuvos kultūros ministerijos užsakymu paminėti stalinizmo aukas. Kompozitorius norėjo labiau apibendrinančios dedikacijos, nesusijusios su konkrečiu istoriniu laikotarpiu, tad partitūroje atsirado įrašas „Už laisvę žuvusiems“. Pirmą kartą kūrinys buvo atliktas 1989 birželio 14 dieną, po atviru dangum - Vilniaus universiteto kieme. Tad rašydamas šį kūrinį kompozitorius galvojo ir apie «plenerinio» atlikimo akustiką, erdviškai sluoksniuodamas, paskirstydamas įvairialypę muzikinę medžiagą orkestrui, chorams ir solistams, ciklo viduryje įvesdamas pučiamųjų - «laidotuvių orkestro» - procesiją. Be abejonės, tai koncertinis „Requiem“, tačiau jo struktūra seka liturginius kanonus, devynios lotyniškai giedamos dalys atitinka per amžius nusistovėjusią gedulinių mišių eigą; jas kompozitorius dar papildė minėta instrumentine „Prosessio“ dalimi - tarsi teatriniu intarpu, savotšku antraktu. Jis leidžia atsikvėpti «pagrindiniams» atlikėjams, architektoniškai struktūruoja visą monumentalų ciklo statinį, atlieka būtinos «pauzės» vaidmenį po pirmosios ir didžiausios kulminacijos - „Dies irae“ dalies.

Kūrinyje atpažįstame daugelį Vidmanto Bartulio unikalaus stiliaus bruožų - paslėptą ar nebedangstomą dramatinę įtampą, neskubrų, bet intensyvų muzikinės medžiagos plėtojimą, vedantį į didžiulius kulminacinius skambesių masyvus, skirtingų «muzikų» sambūvį kūrinio laike ir ervėje. Ir, žinoma, tuos iš nevilties gelmių išnyrančius demoniško grotesko epizodus, atkūriančius Paskutiniojo teismo vaizdus, - jie kumščioja klausytojui pašonėn, metafiziniu šalčiu stingdo kaulus, varo pleištą tarp klausytojo sąmonėje įsigalėjusių stereotipinių įvaizdžių ir čia pat gimstančio išgyvenimo, šiurpina ir kartu guodžia, atveria sielos angas, palydi katarsio link...

Įrašyta Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje 1997 m. sausio 12 d.