2025

„Nepaisydamas įvairių iššūkių, Pažaislio muzikos festivalis sutinka savo 30-ąjį jubiliejų plačiai išskleidęs sparnus ir pasiruošęs skrydžiui. Tapęs neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi, atrandamas pasaulio žvaigždžių, gausiai lankomas Lietuvos publikos, šiųmetis festivalis vėl kviečia patirti žanrų įvairovę, nerti į garsų vandenyną“, – sakė festivalio meno vadovas, nacionalinės premijos laureatas, tenoras Edgaras Montvidas.

Tris mėnesius truksiančio festivalio šūkis – „Jei muzika tave pažino kartą…“.

Atidarymo koncertas – oratorija „Mesijas“ – tradiciškai vyko Pažaislio vienuolyne. Oratoriją atliko Lietuvos kamerinis orkestras, Kauno valstybinis choras bei solistai: sopranas Lina Dambrauskaitė, mecosopranas Rachael Wilson (Reičel Wilson) (JAV), tenoras Anthony‘is Gregory‘is (Entonis Gregoris) (JK) ir bosas Tadas Girininkas, diriguos Italijoje reziduojantis jaunosios kartos iraniečių dirigentas Hosseinas Pishkaras (Hoseinas Piškaras).

Pažaislio muzikos festivalis šiais metais mini savo 30-metį, tai – vienas ilgaamžiškiausių, ilgiausios trukmės, daugiausia skirtingų erdvių ir netgi skirtingų profesionaliosios muzikos žanrų apimantis festivalis Lietuvoje, rašoma festivalio pranešime žiniasklaidai, kuriame – pokalbis su festivalio meno vadovu tenoru Edgaru Montvidu.

Kasmet ištikimi gerbėjai laukia šios visą vasarą trunkančios muzikos meno fiestos, kurios publikos ratas taip pat su ilgėjančia gyvavimo trukme vis platėja.

Suvoktina, jog tai rengėjams yra iššūkis ir išbandymas vėl ir vėl atrasti kuo nustebinti, pradžiuginti, sudominti ir apdovanoti žiūrovus, tačiau, neabejotina, kartu festivalio programos rengimas ir kiekvieno renginio organizavimas, išpildymas, lydimas sėkmės, publikos žavėjimosi, padėkų, išreiškiamų ovacijomis, yra didžiausias įkvėpimas ir paskatinimas siekti dar daugiau, plėsti galimybes, paneigti bet kokias esančias ribas, pranokti tai, kas jau sukurta, kas įgyvendinta, kad meno galia skleistųsi, vienytų meilėje muzikai.

– Gerbiamas Edgarai, esate dalinęsis, jog pasiūlymas tapti Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu iš pradžių kiek išgąsdino, sukėlė nerimastį – ar sugebėsiu, ar pavyks suderinti pareigas, jų diktuojamas užduotis ir aktyvią operos solisto karjerą?.. Jau penkti metai, kaip regite, vertinate ir apibūdintumėte savąją patirtį?

– Manasis intuityvus noras imtis šio darbo pasiteisino. Esu kūrybingas, žinių trokštantis žmogus, tad idėjų kol kas man nestinga. Dainuodamas svečiose šalyse, nuolat mezgu kontaktus su įvairiais atlikėjais, dirigentais, kolektyvais ir kviečiu juos atvykti į Pažaislio muzikos festivalį. Tai – ne kabinetinis darbas, turi nuolat keliauti, lankytis, klausyti, bendrauti, kviesti. Šiuo atveju puikiai dera abi veiklos: kaip atlikėjo ir kaip meno vadovo. Be abejo, meno vadovo pareigos mane labai praturtina, plečia muzikos suvokimo ribas, lavina skonį. Tiesiog moko, dovanoja naują patirtį, kuria, neabejoju, pasinaudosiu ateityje.

– Kokias patirtis įvardintumėte asmeniniais, o kartu ir komandiniais didžiausiais iššūkiais, išbandymais, su kuriais susidurta ir kurie sėkmingai išspręsti, todėl tapę svarbiais pasiekimais, laimėjimais? Kokias patirtis akcentuotumėte, kaip leidusias, paskatinusias augti, tobulėti, išnaudoti iki tol nežinotus talentus, išplėtoti Jūsų asmenybės reikšmingas savybes.

– Su įvairiausiais iššūkiais susiduriame kasmet ir nuolat, tai normali būsena. Kaip ir visi meną kuriantys ir siūlantys, organizuojantys, esame priklausomi nuo mecenatų geranoriškumo. Festivalis turi gerų, laiko patikrintų draugų, įgyjame ir naujų.

Esame labai nedidelis kolektyvas, tai, mano manymu, yra privalumas – nepasiklystame biurokratinėse džiunglėse. Mes kartu su Lina Krėpštaite rūpinamės menine festivalio dalimi, Giedre Mikaitiene – žemiškąja (šypteli). Tačiau nėra taip, kad nesąveikautume tarpusavyje. Kartu sprendžiame visas problemas, nuo rėmėjų iki reklamos, naujų erdvių koncertams paieškų ir t. t. Tai labai komandinis darbas. O komanda, mano galva, yra puiki. Puiki mokykla!

Mieguistas patogumas, sotumo jausmas gali būti labai pavojinga savijauta menininkui. Kūrybinis alkis, žingeidumas, gebėjimas stebėtis yra ta varomoji jėga, neleidžianti vandeniui užpelkėti. Būtina nuolat praverti duris bei langus ir sukelti skersvėjį! Kalbu metaforomis, tačiau turiu drąsių ambicijų!

– Kaip festivalio meno vadovas, taip pat ilgametis festivalio dalyvis, išpildęs ne vieną unikaliai išskirtinės programos koncertą, ir, žinoma, kaip klausytojas, žiūrovas, apibūdinkite Pažaislio muzikos festivalį – kas ir koks jis, galvojant būtuoju, esamuoju ir, tikėtina, būsimuoju laiku.

Kas ir kokios išskirtinės unikalumo žymės, kurias regite ir įvardintumėte, remdamasis savo pasauline patirtimi, muzikine raiška aplankytų tarptautinių festivalių horizonto kontekstu, išgryninkite Pažaislio muzikos festivalį, kaip tą baroko perlą.

– Manau, nesuklysiu sakydamas, kad laikas ir yra tas puikusis grynintojas, išbandytojas. Laikas patikrina ar buvai teisus, leidžia į dalykus pažiūrėti retrospektyviai – tarsi koks paukštis (ar dronas, kalbant 21 amžiaus realijų kalba (šypteli)), pakilęs pamatai visą paveikslą, o ne tik mažas detales būdamas labai arti įvykių.

Prašyčiau pasidalinti asmenine pajauta – rega, klausa, uosle, lytėjimu – visa apimančiais potyriais, kas, ką ir kaip sužadina, sujaudina lankymasis ir dargi dainavimas Pažaislio vienuolyno kiemelyje, juk tai tokia unikali, sakralios vietos atmosfera apglėbianti erdvė?..

– Visi, apsilankę šioje erdvėje, nelieka abejingi. Čia juntama istorinė meno ir religijos įkrova. Elegantiškos barokinės linijos suteikia taip šiandien reikalingos harmonijos. Svečiams nuolat siūlau atvykti į koncertą Pažaislio vienuolyne keliomis valandomis anksčiau ir pasivaikščioti palei marias, paskanauti puikių patiekalų čia įsikūrusiame restorane, pasimėgauti ramybe, o tada jau – klausytis koncerto!

– Drįstu teigti, kad Jums įsiliejus į festivalio organizatorių komandą, reikšmingai išsiplėtė koncertų erdvių laukas, taip pat festivalis išsiskleidė nebe kaip tik klasikinės akademinės muzikos žiedas, bet atsiskleidė kaip apskritai profesionalaus įvairiažanrio, daugiastilio skambesio scena.

Kaip Jūs tai regite, vertinate; ar pavyko pritraukti daugiau auditorijos, ypač galvojant apie jaunąją kartą; ar pavyko pasiekti tuos, kurie galbūt linkę akademinę muziką aplenkti, manydami, kad jos nesuprasią, kad ji pernelyg sudėtinga; ar tiesiogine ir perkeltine prasme festivalio vizija Klasikinė muzika be frako jau įgyvendinama, kartu ir misija – kurti meilę muzikai, įgalina suburti 21 amžiaus visuomenę, siūlant jai daugybę įvairių patirčių, tačiau kartu atvedant ir į klasikinės muzikos koncertą?

– Nuolat ieškome naujų erdvių, naujų formų, naujo skambesio. Kol Kaunas neturi modernios koncertų salės, tol muziką nešame ten, kur tik galime, kaip kokį deglą (šypsosi).

tivalio pavadinime užkoduota žinia – Pažaislio muzikos festivalis, nors pirmiausia orientuojamės į klasikinę muziką, tačiau džiaugiuosi, jog į savo programas įtraukiame ir kitokio žanro profesionaliosios muzikos.

Mano galva, jaunoji auditorija pati turi atrasti meilę muzikai. Jokiais būdais nereikėtų prievarta versti jaunus žmones klausytis kartais gan sudėtingos klasikinės muzikos. Mūsų misija – supažindinti, tarsi pasiūlyti degustuoti įvairius muzikos skonius, kviesti leistis į įvairiausius, galbūt ir netikėtus muzikinius potyrius, o paskui kiekvienas jau pats pasirinks, kas patinka, kas ne. Tam tikrai muzikai reikia patirties. Juk nesiūlome kūdikiui mėlynojo pelėsinio sūrio! Viskas savo laiku.

Kauno valstybinė filharmonija skelbia konkursą į Kauno valstybinio choro dainininkų (tenorų, bosų, sopranų, altų balsų) pareigas.

Reikalavimai:
– aukštasis universitetinis ar jam prilygintas (bakalauro kvalifikacinio laipsnio) muzikos srities išsilavinimas;
– geri vokaliniai duomenys;
– geras lietuvių kalbos ir bent vienos užsienio kalbos mokėjimas.

 Kandidatai turi pateikti šiuos dokumentus:

– gyvenimo aprašymą (siunčiamas e. p.);
– prašymą dalyvauti konkurse (pildomas vietoje);
– išsilavinimą patvirtinančių dokumentų kopijas (priimant į darbą);
– asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją (priimant į darbą).

 Gyvenimo aprašymą (CV) prašome siųsti iki 2025 m. balandžio 13 d. e. p. lina.balciunaite@kaunofilharmonija.lt

 Konkursas į Kauno valstybinio choro dainininkų pareigas vyks 2025 m. balandžio 15 d. 14 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje. Konkursas bus vykdomas perklausos būdu. Kandidatai atlieka laisvai pasirinktą kūrinį.

 Darbo užmokestis: pareiginės algos koeficientas – nuo 0,86 iki 1,04 (pareiginės algos baziniais dydžiais, nustatytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neatskaičius mokesčių), priklausomai nuo turimo profesinio darbo stažo. Galimi priedai už pasiektus rezultatus.

 Informacija teikiama: tel. 0 37 201 562, e. p. lina.balciunaite@kaunofilharmonija.lt

Balandžio 11 d. 8-ojo Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio tarptautinis chorų festivalio atidarymo ceremonijoje Kauno valstybinis choras (vadovas Robertas Šervenikas) pagerbs Lietuvos klasikinės muzikos kūrėjus – Juozą Naujalį ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Šia išskirtine proga choras koncertuos Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

Šis renginys tapo reikšminga chorinės muzikos tradicija, suburiančia choristus iš Lietuvos ir užsienio šalių. Festivalis ne tik skatina chorinės muzikos populiarinimą, bet ir pagerbia vieną žymiausių Lietuvos muzikos kūrėjų – Juozą Naujalį.

Šių metų festivalis bus išskirtinis keliais aspektais.

Taip pat, festivalio sudėtine dalimi tampa jau 4-ajį kartą rengiamas Juozo Naujalio vardo jaunųjų dirigentų konkursas, kuriame dalyvauja jaunieji talentai iš visos Lietuvos muzikos ir meno mokyklų, kurios ruošia būsimuosius choro dirigentus. Jaunųjų dirigentų konkursas siekia skatinti profesionalumą ir pritraukti daugiau jaunimo į šią prestižinę muzikos specialybę.

Dar vienas festivalio išskirtinumas yra chorų koncertas Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje. Šis, tradicija tapęs išvažiuojamasis koncertas, yra vienas svarbiausių festivalio akcentų, nes visuomet yra aplankomas Juozo Naujalio paminklas, kuris ir stovi šalia bažnyčios.

Kaip ir kiekvienais metais festivalio sudėtine dalimi tampa chorų konkursas, kurį vertina tarptautinė komisija. Šiais metais komisiją sudarys ekspertai iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos, kurie vertins ne tik chorų konkursą, bet ir jaunųjų dirigentų konkurso dalyvius. Vienas iš konkurso išskirtinių aspektų yra geriausio konkurso choro prizas. Nuo 2019 m. penktojo konkurso organizatoriams gimė idėja padaryti unikalią Juozo Naujalio batutos repliką, kuri buvo pagaminta naudojant 3D skanavimo ir spausdinimo technologijas. Nuo to laiko šis prizas tapo pagrindiniu ir batuta yra įteikiama geriausiam konkurso chorui ir dirigentui, kuris surenka daugiausiai komisijos balų. Šį apdovanojimą yra laimėję: Gintarė Barisaitė – Mitkuvienė, Ramūnas Baršauskas (Lietuva) ir Anna Moniuszko (Lenkija).

Kovo 23 d. Nacionalinės filharmonijos scenoje Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) drauge su Kauno valstybiniu choru ir solistais atliks du solidžius, tačiau scenoje gana retai skambančius kūrinius – Anatolijaus Šenderovo koncertą violončelei ir orkestrui „Concerto in Do“ ir Camille’io Saint-Saënso oratoriją „Tvanas“. Taip pat skambės A. Šenderovo Siuita iš baleto „Dezdemona“, rašoma Nacionalinės filharmonijos pranešime. 

Antroje simfoninės muzikos vakaro dalyje skambėsianti prancūzų romantiko Camille’io Saint-Saënso oratorija „Tvanas“ („Le Déluge“) simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams laikoma vienu geriausių kompozitoriaus kūrinių, bet koncertų salėse skamba retai. Oratorijos solo partijas dainuos Marija Arutiunova (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Karolis Kašiuba (tenoras), Andrius Apšega (baritonas).

Biblijoje, Pradžios knygoje, aprašyta istorija apie Pasaulio tvaną ir Nojaus arką ne vieną kompozitorių įkvėpė sukurti stambios formos kūrinį. Šis C. Saint-Saënso opusas išsiskiria kitokiu, novatorišku požiūriu į oratorijos žanrą – simfoninį orkestrą keisdamas vien tik styginiais ir pasitelkęs pasaulietinei muzikai būdingą muzikinę mintį, C. Saint-Saënsas papiktino patį popiežių, ir šis kritikavo oratoriją kaip pernelyg pasaulietišką. Tačiau muzikos kritikų nuomonė kitokia – tai svarbus indėlis į prancūziškos oratorijos ir prancūzų klasikinės muzikos raidą.

Klasikos koncertų salėje“ - tiesioginė transliacija iš Lietuvos nacionalinės filharmonijos - Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai.

Atlikėjai:

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras

(meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas)

Kauno valstybinis choras

(meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas)

Solistai:

Marija Arutiunova (sopranas)

Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas)

Mindaugas Zimkus (tenoras)

Žygimantas Galinis (baritonas)

Joana Daunytė (arfa)

Elena Daunytė (violončelė)

Jurgita Kazakevičiūtė (vargonai)

Dainius Svobonas (skaitovas)

Dirigentas Robertas Šervenikas

Programoje - Jono Jurkūno „Apie būtį“ arfai, violončelei ir orkestrui (pasaulinė premjera), Vytauto Barkausko „Prisikėlimo oratorija“, op. 138 (liturginiai, Vytauto Mačernio, Maironio tekstai), Algirdo Martinaičio Keturios dalys iš oratorijos „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ (liturginiai, laisvės kovų archyvo, Vinco Mykolaičio-Putino, autoriaus tekstai)

Ved. Fausta Savickaitė ir Ignas Gudelevičius

Tai – atminimo koncertas, skirtas trečiosioms Rusijos invazijos į Ukrainą metinėms paminėti. Šis renginys – simbolinė dedikacija karo metu prarastoms gyvybėms, suvienijantis ukrainietišką ir tarptautinę muziką, įkūnijančią solidarumą bei atmintį. 

Kovo 7 d. 18 val. Kauno va;lstybinėje filharmonijoje. 

Koncertą pradės šiuolaikinės ukrainiečių kompozitorės Viktorijos Poliovos „Buča. Lacrimosa“ – gilus kūrinys, transliuojantis iškilmingą susimąstymo aurą, o iškart po jo suskambės kultinis Wolfgango Amadeus  Mozarto „Requiem“. Šis šedevras, garsėjantis savo gilumu ir jautrumu, sukuria galingą dialogą tarp istorinių ir šiuolaikinių apmąstymų apie netektį, atsparumą ir viltį. Vizualine-idėjine koncerto ašimi taps ukrainiečių dailininko Vladyslavo Zadvorskio paveikslas „Irpenės madona“, kuriame pavaizduota motina su kūdikiu, sugriauto tilto fone. Šis tiltas, jungęs Bučą su Irpene tapo tragišku pasipriešinimo invazijai simboliu. Paveikslas atspindi paprastų žmonių, besistengiančių apsaugoti savo artimuosius, skausmą ir herojiškumą bei primena apie siaubingus įvykius Bučoje.

Šiuo koncertu, kurį atliks Lietuvos ir Ukrainos muzikantai, bus nutiestas simbolinis tiltą tarp Ukrainos ir pasaulio auditorijos, pasitelkiant muziką, kaip universalią kalbą, siekiant pagerbti bei skatinti gilesnį supratimą ir empatiją Ukrainos padėčiai pasaulinėje arenoje.

Sausio 24 d. Kauno valstybinis choras kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru talkins žymiajam tenorui iš Italijos Andrea Bocelli. Koncertas vyks Rygos arenoje. Prieš gerus metus A. Bocelli svečuiavosi Kauno „Žalgirio“ arenoje. 65-erių dainininkas tą kartą į Lietuvą užsuko trumpam –  iškart po pasirodymo jo laukė skrydis.  Šį kartą Rygoje solitas taip pat užtruks neilgai. 

2010-aisiais Pasaulio muzikos apdovanojimų ceremonijoje A.Bocelli pripažintas populiariausiu klasikinės muzikos atlikėju planetoje. Jo 1997-aisiais išleistas albumas „Romanza“ parduotas daugiau nei 20 milijonų egzempliorių tiražu. Tai populiariausias visų laikų Italijos muzikos įrašas.

Dainininko balsas atpažįstamas visuose pasaulio kampeliuose. Žemėje tikriausiai nerasite muzikos gerbėjo, kuris nežinotų jo kartu su Sarah Brightman įrašytos dainos „Time To Say Goodbye“. Nuo pirmų natų publikos širdis užkariauja ir dainos „Canto della Terra“, „Vivo per lei“, „Sogno“ bei dešimtys kitų dainininko repertuare esančių kūrinių.

Jurgio ir Ilmos knyga ne apie šventąjį, bet apie Petrą. Žmogų, kuris choro balsais ir vidine ugnimi tirpdė Kauno melomanų, o šokoladu glaistytais sūreliais – mylimos anūkės širdis.

Maloni pažintis Maestro Petrą Bingelį pažinojau tiek, kiek ir dauguma kauniečių. Tiesa, dėl savo darbo specifikos mačiau jį dažniau. Jei neklystu, paskutinį kartą mudviejų keliai susikirto Kauno valstybinės filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos kabinete, kur dovanų gavau ypatingą vinilinę plokštelę. Juodo aksomo dėklas su auksinėmis raidėmis „JN“ slėpė garso laikmeną su nuostabiausiais Juozo Naujalio kūriniais, kuriuos atliko P. Bingelio vadovaujamas choras. „Būtų smagu, kad miestas rodytų tiek dėmesio, kiek rajonas“, – rankose pavartęs naująjį vinilą, kurį, kaip supratau, finansavo Kauno rajono savivaldybė, dirigentas, pedagogas ir Nacionalinės premijos laureatas P. Bingelis jį įdavė man.

Nors patefono neturiu, plokštelei mano namuose skirta ypatinga vieta. Pastarąją paruošiau ir knygai „Nepažintas maestro. Petras Bingelis“, kurią po pokalbio su dirigento sūnumi Jurgiu ir jo žmona Ilma Bingeliais parsinešiau į asmeninę biblioteką. „Knyga nestandartiška, kaip ir tėvelis, su batuta lendantis nuo viršelio“, – J. Bingelio sūnaus Jurgio rankoms apglėbus leidinį, mano akys susmigo į fotografo Algimanto Aleksandravičiaus užfiksuotą akimirką – dirigentą, nuostabos kupinu veidu žvelgiantį į plunksną ant batutos. Akimirkai suglumau – tokio maestro niekada neteko matyti! Net ir tada, kai kavinukėje „Partitūra“ per dantį traukdavo eilėje lūkuriuojančius choristus, P. Bingelio lūpų kampučiai visai kitaip kildavo į viršų. „Ši nuotrauka atspindi tėvelio humoro jausmą, kuris jam padėdavo net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Būdavo, jis kažką pasako, ir įtampa dingsta“, – kalbėjo J. Bingelis, gebėjimą išprovokuoti komišką aplinkos atsaką paveldėjęs iš savo tėčio. Ne veltui jiedviem suėjus į vieną kompaniją, aplinkiniai skaniai kvatodavosi.

Gyvas prisiminimuose Žinia, kad išėjo maestro, smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nors išankstinių ženklų būta. Antai, vienas choristas mirties naktį savo sapne išvydo dirigentą stovintį prie scenos. „Ką jūs čia veikiate?“ – nedrąsiai klustelėjęs, po akimirkos jis apkabino P. Bingelį ir atsisveikino.

Kitą dieną paklausęs kunigo, ką reiškia toks nakties vaizdinys, choristas išgirdo du galimus variantus – sveikimą arba atsisveikinimą. Tąsyk sapnas nešė liūdną žinią. „Išėjus Petrui, turėjome kelias jam skirtas laidas. Klausėme ir nesupratome, ar tikrai jose kalba apie tėvelį? Mes mažai žinojome apie jį iš profesinės pusės. Greičiausiai todėl, kad tėvelis niekada nesinešdavo darbo į namus, o namų į darbą. Tiems, kurie dirbo kartu, buvo įdomu sužinoti, koks jis buvo gyvenime“, – taip, anot I. Bingelienės, kilo mintis artimųjų, draugų ir bičiulių prisiminimus paversti knyga. Petras buvo nereiklus žemiškiems dalykams. Jam nereikėjo namo, naujo automobilio. Liepą, kai maestro amžinojo poilsio atgulė gimtojo Mardasavo kaimo kapinaitėse, Ilma su Jurgiu šnektelėjo su pirmaisiais penkiais knygos bendraautoriais. Ko gero, taip būtų teisinga vadinti tuos, kurių prisiminimai sugulė į knygos „Nepažintas maestro. Petras Bingelis“ puslapius. Grįžę atgal į Norvegiją, kur gyvena jau ne vienus metus, sutuoktiniai toliau užrašinėjo pasakojimus.

„Norėjome surinkti kuo daugiau skirtingų žmonių, kad nebūtų vien tik muzikantai. Tėvelis bendravo ir su verslo žmonėmis, ir su dvasininkija, ir su politikais, – procesas, anot J. Bingelio, priminė sniego gniūžtės principą. – Ką kalbinti toliau, mes sužinojome iš jau kalbintų žmonių. Viskas vyko labai natūraliai.“ Pasiskirstė darbais Išgirstos istorijos pakluso Ilmos rankai. Kiekvieną jų P. Bingelio marti vertė raidėmis ir skaitė dešimtis, o kartais ir šimtus kartų. Jurgis apsiėmė tvarkyti nuotraukas – rinko jas iš archyvų, skenavo, aprašė, tikslino datas ir jose figūruojančius žmones. „Buvo detektyvų. Vienos moters paieškos mus nuvedė net iki Amerikos, o atsakymas, pasirodo, buvo mums prieš nosį“, – knygos sudarymo procesą prisiminė J. Bingelis, ant kurio pečių gulė ir kitų ne mažiau svarbių darbų. Kultūros rėmimo fondui iš antro karto patvirtinus projektą finansavimui gauti, reikėjo ieškoti papildomų lėšų. Tėtį pažinoję, Pažaislio muzikos festivalį rėmę asmenys ir įmonės buvo geranoriški. Jie prisidėjo prie žinomo dirigento, muziko ir visuomenininko atminties išsaugojimo tokiu formatu. „Ši knyga nekomercinė. Ne tokiu tikslu ją leidome“, – darsyk paėmęs leidinį J. Bingelis prisiminė liepą, kai kelis metus brandintai idėjai virtus kūnu, jis su žmona dirbo knygnešiais. Toks esą ir buvo sumanymas – knygą padovanoti tiems, kurie buvo maestro gyvenime, o šiam išėjus dalijosi savo prisiminimais, kad didmeistris liktų gyvas atmintyje. „Labai gaila, kad ne visus pavyko pakalbinti“, – J. Bingelis neslėpė apmaudo dėl muzikologės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės Zitos Kelmickaitės prisiminimų, kurie taip ir liko neaprašyti. Nepavyko pasikalbėti ir su choro dirigentu, pedagogu, kompozitoriumi Lionginu Abariumi. Anūkę lepino sūreliais P. Bingelio gyvenimo žmonės kelių šimtų puslapių leidinyje išsirikiavo chronologiškai, pradedant seserimi, studijų metų draugais, baigiant choru, studentais, akademine bendruomene ir anūke Sofija, kuri vienintelė prisimena senelį Petrą. „Vieną vakarą, kai buvo praėję dar nedaug laiko po tėvelio mirties, mergaitiškai pasikalbėjome su Sofija. Uždaviau jai klausimų, – mikliai atvertusi tolimiausius puslapius, I. Bingelienė pacitavo tąkart išgirstus dukros žodžius. – Man atrodo kad jam labai nerūpėdavo ką kiti apie jį galvoja. Jis buvo savimi, turėjo savo stilių, vaikščiodavo rankas laikydamas už nugaros, eidavo su berete ir šalikėliu.“

Tais kartais, kai iš Norvegijos į Lietuvą grįždavo sūnus Jurgis su šeima, P. Bingelio šaldytuvas pasipildydavo glaistytų varškės sūrelių, kuriuos labai mėgo anūkė. Nepaklausiau, ar maestro juos lukštendavo drauge, tačiau sužinojau, kad didmeistris uoliai užsiiminėjo joga. Kad ir kur būtų, dieną jis pradėdavo pratimais, apimančiais fizinę, protinę ir dvasinę praktikas. Jos, beje, padėjo jam išsigydyti ir skrandžio opas, atsiradusias dėl patiriamos įtampos. „Dirbdamas Petras turėjo praeiti tikrą pragarą. Buvo daug pavydžių žmonių, kurie troško užimti jo vietą. Tarkime, vienas toks nešdavosi kamertoną. Muzikoje jis naudojamas kaip garso aukščio etalonas instrumentams derinti ir choro dainavimo aukščiui nurodyti. Sykį nutiko komiška situacija, kai šis instrumentas visu garsu nukrito bažnyčioje ant grindinio. Visiems tapo aišku, kieno jis buvo“, – nepaisant visko, anot J. Bingelio, tėtis buvo nepakeičiamas. Nors pats to niekada nepripažino. Jis aiškiai suvokė savo pašaukimą, kryptingai ir tyliai dirbo, ką pradėdavo, tą pabaigdavo.

Scena – šventovė „Petras buvo nereiklus žemiškiems dalykams. Jam nereikėjo namo, naujo automobilio. Jis gyveno muzikoje, o štai jai buvo reiklus“, – o scenai, anot I. Bingelienės, – pagarbus. Jei scenoje batuta mosuodavo ne jis, o kitas dirigentas, P. Bingelis visuomet apsivilkdavo savo proginį fraką ir tik tokiu pavidalu eidavo nusilenkti kolegai. Scena buvo šventa vieta, kurioje maestro nepripažino netikrumo. Tai žinojo visi. Vieni pyko, kiti priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.

„Greičiausiai piktinosi tie, kurie nenorėjo dirbti“, – pečiais gūžtelėjo I. Bingelienė, o iš jos lūpų tarsi natos liejosi tolesni prisiminimai, kuriuos maestro marti išgyveno du kartus – klausydama ir rašydama. – Būta ir labai komiškų situacijų, kai Petras tikrindavo choristus gastrolėse, kad šie ilsėtųsi ir ilsintų savo balsus. Tie vakariniai vizitai nebuvo su rimbu, tikrai ne. Jis viską mokėjo daryti su humoru, tačiau žmonės susimąstydavo. Jis nebuvo tiesmukas.“ P. Bingeliui labai nepatikdavo rūkantys choristai, tačiau net ir į šią priklausomybę jis gebėdavo pažvelgti su šypsena. Sykį, vykstant į gastroles, autobusas stabtelėjo prie degalinės. Vieniems choristams likus autobuse, kiti perbėgo kelią ir miške užsikūrė cigaretes. Ką darė P. Bingelis? „Stovėdamas su choro inspektoriumi Tadu Blozneliu jis garsiai, kad girdėtų visi tie, kurie slėpėsi miške, pasakė: lapkričio mėnuo, o pažiūrėk, kiek daug jonvabalių šviečia!“ – nusišypsojo I. Bingelienė. Pratęsė misiją Dabar Ilma šypsosi dažnai, nors pirmieji metai buvo labai sunkūs. Tai kartais primena ir laidos „Legendos“ įrašas. Dirbdamas Petras turėjo pereiti tikrą pragarą. Buvo daug pavydžių žmonių, kurie troško užimti jo vietą. „Atrodžiau graudžiai, o Petras niekada nemėgo tragizmo, dramų. Tai buvo ne jam. Todėl sesei, su kuria turėjo labai stiprų ryšį, jis nuolat primindavo: ašaros nepadės – spręsk situaciją“, – po netekties nusišluosčiusi skruostus, I. Bingelienė šiuos žodžius dažnai prisimena. Ausyse kartais suskamba ir kita maestro citata: „Mažiau kreipk dėmesį apie save.“ Tai jis ir darė – likdamas šešėlyje, kitus stūmė į priekį. Ypač jaunus žmones. Pradėjęs rinkti Kauno valstybinį chorą, ne vienam atlikėjui jis padėjo įsitvirtinti didmiestyje. Vieniems davė pinigų maistui, už kitus mokėjo būsto nuomą. Sykį kažkas net pastebėjo, kad užimdamas rimtas pareigas ir gaudamas gana solidžią algą, choro meno vadovas atrodė kaip studentas. Maestro dėmesį jaunajai kartai akcentavo ir jį gerai pažinoję solistai Edgaras Montvidas, Liudas Mikalauskas. Prieš kelis mėnesius pasirodžiusi knyga tarsi pratęsė maestro misiją. „Knygos dizainą turėjo daryti kitas žmogus, bet dėl finansinių sumetimų jo teko atsisakyti. Tada atėjo Aistė Tarutytė – jauna dizainerė, kuri į viską pažvelgė kitu kampu. Viskas labai susisiejo“, – J. Bingelis neabejojo, kad galutinis rezultatas būtų patikęs ir šviesaus atminimo tėčiui. Penktadienį Kauno žmonėms pristatę leidinį, šiandien Ilma su Jurgiu paliko Lietuvą ir, kaip sako patys, paleido maestro. Knyga, į kurią sudėjo visą meilę ir prisiminimus, – asmeninis jų atsisveikinimas, o kitiems – galimybė pažinti nepažintą maestro. „Nenoriu gražbyliauti. Mes rašėme ne apie šventąjį Petrą, o apie Petrą. Visgi, jis yra vienintelė tokia mano sutikta asmenybė“, – I. Bingelienė dėkojo likimui už galimybę pažinti šį neeilinį žmogų.

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/nepazintas-maestro-p-bingelis-1194502#google_vignette