2022

Kauno valstybinė filharmonija kviečia pasitikti Naujuosius metus ir pajusti tikrą šventinę nuotaiką skambant nuostabiausioms melodijoms, chorams, arijoms bei duetams iš operų ar operečių. Linksmai žengti link Naujųjų metų slenksčio klausytojus pakvies Roberto Šerveniko diriguojami du iškiliausi Kauno profesionaliosios muzikos kolektyvai, publika galės mėgautis išskirtiniais dainininkų Joanos Gedmintaitės, Agnės Stančikaitės ir Karolio Kašiubos balsais. J. Gedmintaitė – operos primadona, klausytojams puikiai pažįstama iš teatruose sukurtų vaidmenų bei pasirodymų reikšminguose koncertuose. A. Stančikaitė – jauna atlikėja, šiuo metu sparčiai kopianti karjeros laiptais ir puikių atsiliepimų bei publikos aplodismentų sulaukianti sulig kiekvienu naujai sužibusiu vaidmeniu operos žanro spektakliuose. K. Kašiuba – iš Kauno kilęs išskirtiniu balsu apdovanotas tenoras, reikšmingais žingsniais pradedantis savosios karjeros kelią.

Programoje

I dalis
Gioachino Rossini – Operos „Šarka vagilė“ uvertiūra
Gioachino Rossini – Rozinos kavatina iš operos „Sevilijos kirpėjas“
Giacomo Puccini – Miuzetės valsas iš operos „Bohema“
Giacomo Puccini – Lauretos arija iš operos „Džanis Skikis“
Giuseppe Verdi – Elenos bolero „Merce, dilette amiche“ („Atleiskit, mielos draugės“) iš operos „Sicilijos mišparai“
Antonín Dvořák – Undinės arija iš operos „Undinė“
Richard Wagner – Choras „Gesegnet soll“ („Tebus palaimintas“) iš operos „Lohengrinas“ II v. 4 sc. II dalis
Johann Strauss – Polka „Trik trak“
Johann Strauss – „Pavasario balsai“
Léo Delibes – Lakmės ir Malikos duetas iš operos ,,Lakmė“
Bedřich Smetana – Choras iš operos „Parduotoji nuotaka“
Frederick Loewe – Elizos daina „I could have danced all night“ („Per naktį šokčiau aš“) iš miuziklo „Mano puikioji Ledi“
Franz Lehár – Sou Chongo daina iš operetės „Šypsenų šalis“
Franz Lehár – Hanos daina iš operetės „Linksmoji našlė“
Franz Lehár – Džiuditos daina iš operetės „Džiudita“
Luigi Arditi – Duetas „Il bacio“ („Bučinys“)
Franz Lehár – Hanos ir Danilo duetas iš operetės „Linksmoji našlė“
Jacinto Guerrero – Daina iš sarsuelos „Los Gavilanes“ („Paukštvanagiai“)

Lapkričio 26 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyksiančiame koncerte „Szymonas Nehringas groja Chopiną, Kauno valstybinis choras dainuoja Brahmsą“ Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinio choro vyrų grupė ir vokiečių tenoras Ferdinandas fon Bothmeris, diriguojami Roberto Šerveniko, atliks retai skambančią Johanneso Brahmso kantatą „Rinaldo“.

Kitas koncerto solistas – jaunosios kartos lenkų fortepijono talentas Szymonas Nehringas – skambins melodingąjį Fryderyko Chopino Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui.

Šis pianistas keičia dėl ligos negalėsiantį groti lietuvių jaunąjį talentą Igną Maknicką ir vietoj anksčiau koncerto programoje žadėtojo F. Chopino Pirmojo fortepijoninio koncerto skambins Antrąjį.

Antrasis scenos svečias – vokiečių tenoras Ferdinandas von Bothmeris, 1999 m. tapęs prestižinio Vienos teatro „Volksoper“ solistu, tačiau ypač garsėjantis vokiškojo „Lied“ žanro (Brahmso, Schumanno, Schuberto dainų) interpretacijomis.

F.von Bothmeris kartu su maestro Roberto Šerveniko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei Kauno valstybinio choro vyrų grupe atliks monumentalią Johanneso Brahmso muzikinę partitūrą – kantatą „Rinaldo“. Ji nesulaukė tokio populiarumo, kaip, pavyzdžiui, kompozitoriaus simfonijos ar kamerinė muzika, bet klausantis šios kantatos galima pamėginti įsivaizduoti, kaip būtų skambėjusi opera, jei tokią kada nors būtų parašęs J.Brahmsas. Kantatą „Rinaldas“ J. Brahmsas pradėjo rašyti 1863 m. norėdamas dalyvauti Ašene vykusiame chorinės muzikos kompozicijos konkurse. Nors tais metais jis sukūrė beveik visą stambios formos kūrinį, veikalo pabaigos teko palaukti dar keletą metų; teigiama, kad šį kūrinį pats kompozitorius yra pavadinęs „sunkiu vaiku“ („Problemkind“).

Dainuojamam tekstui kompozitorius pasirinko Johanno Wolfgango von Goethe’s 1811 m. parašytą to paties pavadinimo poemą pagal italų Renesanso poeto Torquato Tasso keturioliktąjį epą-giesmę „Išlaisvintoji Jeruzalė“ („Gerusalemme liberata“). Kantatos siužetą sudaro kerėtojos sirenos Armidės apžavėto karo vado Rinaldo ir jo sekėjų riterių, kviečiančių jį atsipeikėti ir sugrįžti, dialogai. Galiausiai išgelbėtas draugų Rinaldas vėl tampa šlovingu valdovu.

Dažniausiai monumentalius ir rimtus akademinės muzikos kūrinius atliekantis Kauno valstybinis choras šiemet nusprendė papokštauti ir kartu su energinguoju Kauno bigbendu parengti klausytojams nuotaikingą programą, kurioje abu kolektyvus išvysite visiškai kitu kampu. Džiazo ritmų, gospelo intonacijų ir puikiausios šventinės Kalėdų nuotaikos kupiname koncerte skambės žinomos, visame pasaulyje dainuojamos kalėdinės giesmės, nuspalvintos naujomis aranžuotėmis, sujungiančiomis galingą choro skambesį su džiaziniu bigbendo šėlsmu. Toks džiazuojantis, svinguojantis dviejų kolektyvų aljansas pristatys pluoštą kompozicijų, kuriose slypi Kristaus gimimo stebuklas. Dainos, giesmės, šviesios melodijos, skaidrios harmonijos, džiaugsmas ir viltis – tai šios programos raktiniai žodžiai. Nedidelių vokalinių-instrumentinių miniatiūrų apsuptyje – britų kompozitoriaus Willo Toddo trijų dalių siuita „Džiaukitės“ („Rejoice“), pakylėjanti klausytojus ir skambanti tarsi šviesos, gėrio bei palaiminimo blyksnis.
Projekto sumanytojai Kauno valstybinė filharmonija ir koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ užtikrina, kad pakilios nuotaikos ir uždegančios muzikos vakaro metu išties nepritruks.

KAUNO VALSTYBINIS CHORAS
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas

KAUNO BIGBENDAS
Vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis

Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

Gražiausi chorai iš G. Verdi operų „Nabukas“, „Trubadūras“, „Makbetas“, „Rigoletas“, „Likimo galia“, „Don Karlas“, „Aida“ ir R. Wagnerio operų „Tanhoizeris“ bei „Lohengrinas“.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 15 d. 19 val. 

Turbūt ne vienam klasikinės muzikos koncertuose yra tekę girdėti žymiausias operų arijas, ir tik nedaugelis susimąstė, jog operų kūrėjai paliko ir neišsemiamą operų chorinių kūrinių lobyną. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius kartu su Kauno valstybinio choro meno vadovu maestro Robertu Šerveniku sumanė klausytojams pristatyti dar negirdėtą, išskirtinę gražiausių operų chorų programą. Šį vakarą girdėsite gražiausius chorus iš neprilygstamųjų Giussepe Verdi (1813–1901) operų šedevrų „Nabukas“, „Trubadūras“, „Makbetas“, „Rigoletas“, „Likimo galia“, „Don Karlas“, „Aida“ ir didingųjų Richardo Wagnerio (1813–1883) operų „Tanhoizeris“ bei „Lohengrinas“. Dar prieš gerą šimtmetį tais pačiais metais gimę XIX a. Europos operos grandai G. Verdi ir R. Wagneris dažnai buvo lyginami tarsi vienas kito priešingybės: italas–vokietis, populiarus–rimtas, paprastas–sudėtingas, konservatyvus–radikalus. Tačiau šiandien šių dviejų kompozitorių savitumas, su niekuo nesupainiojamas braižas ir jaudinantis genialumas darniai dera ne tik operos pasaulyje – juo gerėtis kviesime ir šio vakaro koncerte.

ATLIKĖJAI:

Meno istorijoje egzistuoja daug literatūrinių siužetų, amžių tėkmėje įkvėpusių daugelį žymių kompozitorių. Vienas tokių – italų poeto Torquato Tasso poema „Išlaisvintoji Jeruzalė“, tapusi keletu šimtmečių vėliau gimusios Johanno Wolfgango von Goethe‘s poemos „Rinaldas“ pirmtake. Šios poemos herojus – klastingos viliokės burtininkės Armidos soduose atsidūręs riteris Rinaldas. Armida, pasak T. Tasso, buvo Damasko princo Hidraoto dukterėčia, dėdės pasiųsta į pirmojo kryžiaus žygio dalyvių stovyklą. Jos kerintis grožis užbūrė keletą narsių riterių ir jie nusekė paskui Armidą į Damaską. Pakeliui juos išlaisvino gražuolis riteris Rinaldas, bet ir jis neišvengė Armidos kerų. Armida karštai pamilo Rinaldą ir išsivežė jį į tolimą salą, kur vaikštinėdamas po stebuklingus sodus riteris pamiršo kilnųjį tikslą, kuriam buvo save pašventęs. Minėdama 190-ąsias didžiojo vokiečių poeto mirties metines, Kauno valstybinė filharmonija klausytojams pristato Johanneso Brahmso kantatą „Rinaldas“, sukurtą pagal to paties pavadinimo J. W. von Goethe‘s poemą.

J. W. von Goethe kūrinyje akcentuoja klasicizmo epochoje itin pamėgtą motyvą – konfliktą tarp jausmų ir pareigos. Konfliktas atskleidžiamas dialogo principu: tarp meilės kančių kankinamo pagrindinio herojaus ir jį išvaduoti atvykusių bei grįžti į laivą kviečiančių riterių. Kaip sakė pats J. Brahmsas, kurdamas šią kantatą: „siekiau suteikti galimybę klausytojams kvėpuoti ypatingu oru, tvyrančiu burtininkės saloje“, o muzikologai teigia, kad Rinaldo ariją – iškankintos sielos balsą – galima priskirti prie geriausių J. Brahmso vokalinės lyrikos pavyzdžių. Kantata „Rinaldas“ netapo itin dažnai skambančiu J. Brahmso kūriniu, todėl kiekvieną jos atlikimą galima laikyti ypatingu įvykiu. Kita vertus, sakoma, kad klausantis šios kantatos galima įsivaizduoti, kokia būtų buvusi opera, jeigu tokią būtų sukūręs didysis romantikas J. Brahmsas.

Sudėtingą ir ypatingo vokalinio meistriškumo reikalaujančią Rinaldo partiją atliks vokiečių tenoras FERDINANDAS VON BOTHMERIS, 1999 m. tapęs prestižinio Vienos teatro „Volksoper“ solistu bei ypač garsėjantis vokiškojo „Lied“ žanro (J. Brahmso, Roberto Schumanno, Franzo Schuberto dainų) interpretacijomis.

Pirmojoje koncerto dalyje klausytojai turės neeilinę progą išgirsti mūsų tautietį, Kalifornijoje gimusį lietuvių jaunosios kartos pianistą IGNĄ MAKNICKĄ, kuris mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje, vėliau išvyko studijuoti į Londoną, Karališkąją muzikos akademiją bei pelnė Jos Didenybės Karalienės padėką už meistriškumą. I. Maknickas skambins lenkų romantinių garsų poeto Frédérico Chopino Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, kurį būtų galima palyginti su lyrine poema, kupina pakilių jausmų, begalinių melodijų ir ažūrinių pasažų.

Atlikėjai:

Atominės energetikos grėsmė – nuolatos skambantis klausimas, kurio lydimi gyvename šiais nerimastingais laikais. Pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje girdime linksniuojant Astravo, Visagino, Zaporižios ir kitų atominių jėgainių pavadinimus. Daugelis prisimename prieš trisdešimt šešerius metus įvykusią Černobylio katastrofą ir dramatiškus jos padarinius. Minint šios avarijos dvidešimtmetį Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis sukūrė didingą kantatą „Wormwood (Chornobyl)“, kurios dedikacija – atminti ir perspėti. Atminti įvykusios nelaimės aukas ir perspėti dėl niekur nedingstančios atominės energetikos grėsmės.

Kantatos idėja kompozitoriui kilo sužinojus, kad ukrainiečių kalba žodis „čiornobyl“ reiškia „pelyną“ (lot. Artemisia absinthium) bei sulyginus šią reikšmę su apokaliptine knyga „Apreiškimas Jonui“ (tai – paskutinė Naujojo Testamento knyga), kurioje minimas pelynas kaip priemonė, kurios dėka bus išnaikinta didelė dalis žmonijos. Paveiktas šios sąsajos Ch. Hatzis sukūrė įspūdingą kantatą, kurios muzika varijuoja nuo gospelo iki šiuolaikiškų sąskambių, o tekstas pateikia apokaliptines „Apreiškimo Jonui“ pranašystes ir laisvai jas interpretuoja, perleisdamas per muzikos autoriaus regėjimo prizmę.

Pirmą kartą Europoje skambėsiantį kūrinį atliks jungtinės puikiausių muzikantų pajėgos, regimąjį stiprios muzikos efektą turiningai papildys vizualizacijų meistro A. Strimaičio kurtos projekcijos, o publika turės progą išgirsti atnaujintą kantatos variantą, kurį kompozitorius specialiai atlikimui Lietuvoje papildė reikšmingais tekstais, kurie bus skaitomi lietuvių kalba.

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Jau rytoj Lietuvos publika turės išskirtinę progą gyvai susipažinti su vienų iš prestižinių pasaulio orkestrų – Londone reziduojančiu Karališkuoju filharmonijos orkestru (Royal Philharmonic Orchestra, RPO), „Kauno dienoje“ rašo Giedrius Prunskus.

Aistrų palydėta pradžia

 Kolektyvas nuolatos laiko aukštai iškeltą kokybės kortelę – apie tai liudija jų sau patiems keliami tikslai: būti šiuolaikinio pasaulio orkestru, nebijančiu peržengti ribų, orkestro muziką paversti šiuolaikinės visuomenės centru, stiprinant bendradarbiavimą su bendruomenėmis ir kūrybiniais partneriais, būti gerbiamu kultūros ambasadoriumi vietos, šalies ir tarptautiniu mastu, praturtinti žmonių gyvenimą orkestrine patirtimi.

Orkestras, savo varomąja jėga vadinantis aistrą ir meilę muzikai gali pagrįstai didžiuoti ilgamete ir turininga istorija, kurioje dominuoja šlovingi momentai. Žinoma, kaip ir daugelio ilgamečių kolektyvų istorijoje, čia neapsieita be nedidelių sąstingio akimirkų ar nuotykių.

RPO 1946 m. įkūrė dirigentas seras Thomas Beechamas. Pradžių pradžia buvo 1932 m., kai jis buvo įkūręs Londono filharmonijos orkestrą (LPO), kuriam vadovavo iki 1940 m. Karo metais nutrūko orkestro finansavimas, T.Beechamas išvyko diriguoti į Australiją, vėliau – į JAV. Karo pabaigoje dirigentui sugrįžus į Angliją, LPO jį priėmė, jie surengė koncertą, sulaukusį nemažai kritikos liaupsių. Deja, LPO muzikantai atsisakė suteikti teisę dirigentui nevaržomai kontroliuoti orkestro planus ir repertuarą. T.Beechamas atsakė: „Aš kategoriškai atsisakau, kad mane kontroliuotų koks nors orkestras. Ketinu įkurti dar vieną puikų kolektyvą, su kuriuo ir užbaigsiu savo karjerą. Ir šis orkestras, tapdamas konkurentu filharmonijos draugijos kolektyvui, pradės savo veiklą pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis ir lydimas spinduliuojančios šlovės.“

Būdamas įtakingas Anglijos muzikinės visuomenės narys, 1946 m. T.Beechamas susitarė su Karališkąja filharmonijos draugija, kad naujasis jo orkestras pakeis LPO visuose draugijos koncertuose. Taip jis įgijo teisę pavadinti ką tik įkurtą kolektyvą Karališkuoju filharmonijos orkestru, o šiam susitarimui pritarė pats karalius Jurgis VI. Tai buvo fantastiškas pasiekimas – juk Karališkoji filharmonijos draugija, įkurta dar 1813 m., daugiau nei 100 metų turėjo savo orkestrą, grojantį draugijos koncertuose. Negana to, dirigentas susitarė su Glindeburno operos festivaliu, kad RPO taps nuolatiniu festivalio sezonų orkestru, kartu sudarydamas sutartis su garsiomis JAV ir Didžiosios Britanijos įrašų kompanijomis.

 Muzikos kritikas Lyndonas Jenkinsas tuomet rašė: „Natūralu, kad žinia apie naujai kuriamą orkestrą pasklido greitai. Tuomet, kaip ir prieš keturiolika metų, pasigirdo šūksniai: „Jis niekada nesurinks muzikantų!“. T.Beechamas atkirto: „Aš visada surenku muzikantus ir jie yra tokie geri, kad atsisako groti vadovaujant kam nors kitam, išskyrus mane.“

1946 m. rugsėjo 11 d. RPO susirinko į pirmąją repeticiją, o po keturių dienų surengė pirmąjį koncertą Deiviso teatre Kroidone. T.Beechamas telegrafavo kolegai: „Spauda beveik vienbalsiai giria orkestrą. Pirmasis koncertas Kroidone – didžiulė sėkmė.“ Po pirmojo koncerto Londone „The Times“ rašė: „Salė prisipildė auksinių tonų, kurie apgaubė klausytojus.“

 Egzistencinės dilemos

Pirmosiomis dienomis orkestre grojo 72 muzikantai, kurie sudarė metines sutartis su T.Beechamu. Dirigentui buvo suteikta pirmumo teisė naudotis muzikantų paslaugomis, apie tai iš anksto įspėjus, tačiau jų laisvė groti kituose kolektyvuose nebuvo apribota.

1950 m. RPO surengė gastroles JAV ir tapo pirmuoju britų orkestru, apsilankiusiu Amerikoje po 1912 m., kai ten viešėjo Londono simfoninis orkestras (LSO). Per 64 dienas RPO grojo 52 koncertus 45 miestuose. Dienraštis „The New York Times“ rašė: „Sero T.Beechamo ir Karališkojo filharmonijos orkestro muzikavimas buvo nuostabus.“ Kitais metais, vertinant visus Londono orkestrus, „The Times“ paskelbė išvadą, kad RPO „savo kokybe ir stiliaus nuoseklumu yra arčiausiai didžiųjų tarptautinių orkestrų“.

 „Proms“ koncerte orkestras pirmą kartą pasirodė 1952 m. 1957-aisiais surengė gastroles po Europą. Jos prasidėjo Paryžiaus „Salle Pleyel“ ir baigėsi Vienos „Musikverein“. Paskutinį savo koncertą su RPO T.Beechamas dirigavo 1960 m. gegužės 7 d. Portsmuto gildijos salėje. Kitą mėnesį dirigentą ištiko širdies smūgis, po kurio jis nebeatsigavo ir mirė 1961 m. kovą.

Po įkūrėjo mirties kolektyvo dirigentu ir meno vadovu tapo Rudolfas Kempe, o vadybos reikalus tvarkė buvusi trečioji T.Beechamo žmona Shirley. Ji vadovavo orkestrui kaip įmanydama, tačiau kai kurie vyresni atlikėjai buvo tuo nepatenkinti ir pasitraukė. Be abejo, tam įtakos turėjo ir garsioji S.Beecham frazė, ištarta orkestro muzikantams: „Ponai, Londone yra dar keturi orkestrai. Visada galite eiti ir dirbti juose.“ Tai orkestrui nebuvo pats lengviausias laikas. Karališkoji filharmonijos draugija nusprendė nebesamdyti RPO savo koncertams, Glindeburno festivalis vietoj RPO ėmė samdyti LPO. RPO buvo išbrauktas iš Londono orkestrų koncertų valdybos tvarkaraščio, vadinasi, kolektyvas nebegalėjo naudotis pagrindine Londono koncertų sale „Royal Festival Hall“. Dirigentas R.Kempe atsistatydino.

  Išgyvenimo receptas

Su Karališkąja filharmonijos draugija nutrūkęs ryšys nesutrukdė kolektyvui toliau rengti koncertų, bet iškilo grėsmė, kad iš RPO bus atimtas pavadinime esantis žodis „Karališkasis“. Klausimas buvo išspręstas 1966 m., kai, patarta vidaus reikalų ministro Roy Jenkinso, karalienė Elžbieta II besąlygiškai suteikė orkestrui šį titulą.

1971 m. RPO atšventė sidabrinį jubiliejų. Kroidone vykusiame jubiliejiniame koncerte tebegrojo penki orkestro nariai iš pirminės kolektyvo sudėties, dirigavo po neilgos pertraukos prie orkestro vairo grįžęs R.Kempe, kuriam RPO suteikė dirigento iki gyvos galvos titulą. Jis pasitraukė iš orkestro tik 1975 m., likus metams iki mirties. Vėliau vyriausiojo dirigento pareigas perėmė Antalas Doráti, kuris nebuvo labai mėgstamas muzikantų, bet garsėjo reiklumu ir disciplinuotumu.

 1984 m. orkestrui iškilo nauja grėsmė: buvo nuspręsta, kad Anglijai trūksta „didingo šalies rytuose reziduojančio simfoninio orkestro“. Buvo siūloma RPO perkelti į Notingamą. Kitoje to paties laikotarpio Menų tarybos ataskaitoje buvo rekomenduota, kad RPO papildytų LSO. Nė vienas iš šių pasiūlymų nebuvo įgyvendintas.

Devintajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos vyriausybė griežtai apribojo valstybės išlaidas. RPO, kaip ir kiti savarankiški Londono orkestrai, buvo priverstas vis labiau pasikliauti parama, gaunama iš verslininkų. „Grove“ žodyne apie tokią situaciją rašoma: „Deja, toks rėmimas priklauso nuo besikeičiančių aplinkybių ir todėl yra mažiau patikimas ilgalaikėje perspektyvoje.“

Ieškodamas naujų raiškos ir sklaidos kelių, nuo 1993 m. RPO ėmėsi bendruomenės švietimo programos, vėliau pavadintos „RPO Resound“. Jos tikslas – didinti „pasaulinio lygio muzikos kūrinių prieinamumą ir įsitraukimą į juos“. Programa tapo itin populiari ir buvo vykdoma tokiose vietose kaip benamių prieglaudos, ligoninės, jaunimo klubai ar kalėjimai.

 Ryškus sugrįžimas

Po kelerių metų pertraukos Karališkosios filharmonijos draugijos pasitikėjimą atgavęs orkestras kasmet rengia koncertus „Royal Festival Hall“, o nuo 2004 m. turi nuolatinę būstinę Kadogano salėje, Čelsyje esančioje buvusioje bažnyčioje, kuri buvo pertvarkyta į 900 vietų koncertų salę ir repeticijų erdvę. 2005 m. RPO grįžo į tarptautinę televiziją, kai kartu su Londono filharmonijos choru ir solistais Kelno (Vokietija) katedroje, diriguojant serui Gilbertui Levine'ui, atliko Ludwigo van Beethoveno „Missa Solemnis“. Šį pasirodymą transliavo net keletas radijo ir televizijos stočių, o kompanija „Arthaus Musik“ išleido koncerto DVD.

 Orkestras rengia gastroles visoje Jungtinėje Karalystėje, Anglijoje yra įsteigęs devynias menininkų rezidencijas, o nuo 2010 m. reguliariai gastroliuoja užsienyje. RPO koncertavo Azerbaidžane, Kanadoje, Kinijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, Rusijoje, Ispanijoje, JAV ir Vokietijoje. Net tris sezonus RPO buvo koncertų serijos Montrė (Šveicarija) reziduojančiu orkestru, reguliariai dalyvauja „Proms“ koncertuose, o 2019 m. „Royal Albert Hall“ paskelbė RPO savo oficialiu kviestiniu orkestru, sudarydama sutartį penkeriems metams.

 Po A.Doráti vyriausiaisiais orkestro dirigentais buvo Walteris Welleris, André Previnas, Vladimiras Aškenazis, Jurijus Temirkanovas, Daniele Gatti ir Charlesas Dutoit. Su RPO glaudžius ryšius palaikė ir kiti dirigentai: seras Charlesas Grovesas, Vernonas Handley, seras Charlesas Mackerras, Yehudi Menuhinas, Genadijus Roždestvenskis, Leopoldas Stokowskis, Grzegorzas Nowakas ir Pinchas Zukermanas. Dabartinis vyriausiasis RPO dirigentas Vasilijus Petrenka pirmą kartą kolektyvui dirigavo 2016 m., o po dvejų metų buvo pakviestas eiti šių aukštų pareigų.

Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų RPO įrašė gausybę kūrinių, išleido daugybę albumų prestižinėse įrašų kompanijose, o 1986 m. įsteigė įrašų kompaniją „RPO Records“, kuri, kaip teigiama, yra pirmoji pasaulyje įrašų kompanija, priklausanti simfoniniam orkestrui.

Siekdamas populiarinti orkestrinį skambesį 1987 m. RPO įkūrė giminingą kolektyvą – Karališkąjį filharmonijos koncertinį orkestrą, kuris groja lengvesnę muziką. Jis pakeitė panašų iki tol gyvavusį kolektyvą – Karališkąjį filharmonijos popmuzikos orkestrą. Šio RPO padalinio atlikėjai yra dalyvavę daugybėje pasirodymų, nesusijusių su klasikiniu repertuaru: septintajame dešimtmetyje jie pirmieji pradėjo rengti mišriųjų medijų koncertus, kuriuose dalyvavo kartu su roko grupe „The Nice“. Vėliau Graikijoje buvo surengtas koncertas „Yanni Live at the Acropolis“, o 1992 m. UEFA užsakė orkestrui ir „Academy of St.Martin in the Fields“ chorui įrašyti UEFA Čempionų lygos himną.

 Visoje Didžiojoje Britanijoje RPO pagrįstai vadinamas mėgstamiausiu tautos orkestru, tad Lietuvos melomanai išties neturėtų praleisti progos gyvai išgirsti šio prestižinio kolektyvo, į gastrolių po Europą planus įtraukusio ir pasirodymą Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Koncerte dalyvaus Kauno valstybinis choras, pasaulinę šlovę pelnęs pianistas iš Makedonijos Simonas Trpčeskis, diriguos orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas V.Petrenka. Iškilmingoje išskirtinio koncerto programoje skambės pasaulinės klasiko aukso fondu tapę L.van Beethoveno, Sergejaus Prokofjevo ir Jeano Sibelius kūriniai. Tokio lygio koncertai niekada nepalieka abejingų ir pateikia galybę teigiamų emocijų ir staigmenų. Kas žino, gal į RPO koncertą Kaune susirinkę klausytojai išgirs ką nors netikėto – kad ir atliekamą lietuvių kompozitoriaus opusą.

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/karaliskojo-orkestro-kelione-slenkscius-i-slove-1098624

Londono Karališkojo filharmonijos orkestro europinis turo vienas koncertas yra įtrauktas į „Kauno – Europos kultūros sostinės“ programą. Jis įvyks spalio 12 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje. Kompanijos „Riverside Music“ prodiusuojamas Londono Karališkasis filharmonijos orkestras (LKFO) papuoš „Kauno – Europos kultūros sostinės“ programą ir lietuviškais akcentais.

Sudėtingiausia gastrolių programos dalis, ko gero, susijusi su Kauno valstybiniu choru. Į tokio lygio kolektyvų, kaip LKFO, koncertus ne visada pavyksta įtraukti lietuvių atlikėjus ar kompozitorius, o šįkart labai norėjosi Kauno choro Kaune. Turbūt tinkamiausias jo pasirodymui kūrinys – tai Ludwigo van Beethoveno Fantazija fortepijonui, kurį ir pasirinkome. Mat gastrolėse dalyvaus ir puikus Makedonijos pianistas Simonas Trpčeskis, – stebiu jo karjerą jau maždaug penkiolika metų.

Fantazija skambės ture tą vienintelį kartą. Susitarti dėl jos nebuvo paprasta, nes šiam kūriniui reikės papildomos repeticijos, o britų orkestrų kiekviena repeticija kainuoja labai brangiai. Tačiau mūsų bei Kauno filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos pastangų dėka ši Londono ir Kauno koprodukcija įvyks.

Sudėtingiausia Londono Karališkojo orkestro gastrolių programos dalis susijusi su Kauno valstybiniu choru, – tvirtino meno vadybininkas G.Kėvišas.

Plačiau -  https://www.lrytas.lt/kultura/scena/2022/10/08/news/lietuviu-prodiuseriai-braizo-pasaulio-klasikines-muzikos-zvaigzdziu-marsrutus-24796280

Kauno valstybinė filharmonija ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ publikai pristato išskirtinį tarptautinį projektą kartu su garsiuoju „Royal Philharmonic Orchestra“.

Karališkasis filharmonijos orkestras (Royal Philharmonic Orchestra) yra tituluojamas nacionaliniu Didžiosios Britanijos simfoniniu orkestru, kuriam nuo 2021 m. vadovauja charizmatiškas, 46 metų amžiaus, bet jau tarptautinį pripažinimą pelnęs dirigentas Vasilij Petrenko. Pirmą kartą Kaune viešėsiantis orkestras „Europos kultūros sostinės“ publikai dovanos specialią programą kartu su Kauno valstybiniu choru ir fortepijono virtuozu Simonu Trpčeskiu.

Pirmasis koncerto kūrinys – Sergejaus Prokofjevo „Klasikinė simfonija“, sukurta tarsi muzikinis pokštas. Kai amžininkai buvo jau įpratę prie „chuliganiško“ kūrėjo stiliaus, jis sukūrė simfoniją, grįstą Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeuso Mozarto stilistika. Tai – pirmasis S. Prokofjevo kūrinys, sukurtas nenaudojant fortepijono. Kalbėdamas apie kūrinio pavadinimą kompozitorius sakė: „Visų pirma – taip paprasčiau. Antra – kaltas mano išdykėliškas būdas, norėjau paerzinti žąsis. Ir dar – slapta viltis, kad galų gale aš būsiu teisus – simfonija iš tiesų taps klasikine.“

Genialus improvizatorius, klausytojų akyse kuriantis tobulas muzikines pilis ir sau pačiam reiklus menininkas – visi šie Ludwigui van Beethovenui taikomi epitetai puikiai sutelpa į vieną kūrinį – Fantaziją fortepijonui, chorui ir orkestrui, kurią svečiai iš Londono atliks su Kauno valstybiniu choru ir pianistu Simonu Trpčeskiu. Šis pakilus himnas kūrybos dvasioms tapo tikru legendinės IX L. van Beethoveno simfonijos šaukliu, ką klausytojai supras iš karto, tik suskambus sparnuotai solo fortepijono melodijai.

Koncertą vainikuos suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliuso antroji simfonija, kūrinys, apie kurio gimimą autorius kalbėjo taip: „Regis, pats Aukščiausiasis mėto iš dangaus skliauto mozaikos akmenėlius ir leidžia man juos sujungti į vieną visumą.“ Greitai klausytojų širdis užkariavusi simfonija – didinga ir svari garsų mozaika, užsibaigianti kūrybą šlovinančia apoteoze.

76-ąjį gimtadienį švenčiantis KARALIŠKASIS FILHARMONIJOS ORKESTRAS (ROYAL PHILHARMONIC ORCHESTRA, RPO) yra Jungtinės Karalystės (JK) muzikinio gyvenimo lyderis, kurio misija – praturtinti klausytojų gyvenimus tobula ir patrauklia orkestrinės muzikos patirtimi. Kiekvieną sezoną orkestras surengia apie 200 koncertų ir turi daugiau nei pusę milijono gerbėjų visame pasaulyje. RPO platus repertuaras leidžia pasiekti pačią įvairiausią auditoriją. Orkestras žengia koja kojon su šiuolaikinio gyvenimo tendencijomis – bendradarbiauja su populiariosios muzikos atlikėjais, yra įrašęs vaizdo žaidimų, kino filmų ir televizijos laidų garso takelių. Kolektyvas yra gerbiamas kultūros ambasadorius, aktyviai koncertuoja užsienyje, pasirodo didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose. RPO siekia, kad orkestrinė muzika taptų šiuolaikinės visuomenės pagrindu ir būtų prieinama kuo didesnei ir įvairesnei auditorijai. Siekdamas šio tikslo, 1993 m. orkestras pradėjo „RPO Resound“ novatorišką ir apdovanojimus pelniusią bendruomenės švietimo programą. RPO buvo pirmasis JK orkestras, įkūręs savo įrašų kompaniją, kuri šiandien naudoja pažangiąsias skaitmenines technologijas ir kiekvienais metais jų įrašytos muzikos atsisiuntimų skaičius pasiekia apie 30 milijonų. Orkestras vis aktyviau veikia internete ir socialiniuose tinkluose, suteikdamas auditorijai galimybę bendrauti su RPO ir mėgautis užkulisių scenomis.

Pianistas SIMONAS TRPČESKIS yra liaupsinamas ne tik dėl savo įsimintino virtuoziškumo ir ypatingos išraiškos, bet ir dėl charizmatiškų pasirodymų scenoje. Prieš dvidešimt metų pasirodęs tarptautinėje scenoje kaip BBC naujosios kartos atlikėjas, jis neįtikėtinai sparčiai kilo karjeros laiptais. Itin pageidaujamas pianistas jau bendradarbiavo su daugiau nei šimtu orkestrų keturiuose žemynuose bei dirba su pasaulinio garso dirigentais. S. Trpčeskis solinius rečitalius grojo didžiosiose salėse Niujorke, San Franciske, Vašingtone, Londone, Paryžiuje, Amsterdame, Milane, Miunchene, Prahoje, Hamburge, Bilbao, Stambule, Dubline ir Tokijuje. Nuo debiuto „Wigmore Hall“ 2001 m., jis išliko nuolatinis šios prestižinės vietos svečias. Kaip kamerinės muzikos atlikėjas kartu su violončelininku Danieliu Mülleriu-Schottu nuolat koncertuoja Aspeno, Verbjė, Risioro, Bergeno, Baltijos jūros ir kituose festivaliuose. S. Trpčeskis bendradarbiavo su tokiomis įrašų kompanijomis, kaip „EMI Classics“, „Avie Records“, „Wigmore Hall Live“, „Onyx Classics“, šiuo metu – „Linn Records“. Jo įrašytos kompaktinės plokštelės 2002, 2010 ir 2011 m. pelnė „Gramophone“ apdovanojimus.

Koncertui diriguos RPO muzikos vadovas VASILIJ PETRENKO. Jis taip pat yra Europos Sąjungos jaunimo orkestro vyriausiasis dirigentas, dirbo vyriausiuoju dirigentu Karališkajame Liverpulio filharmonijos orkestre (2006–2021), Oslo filharmonijos orkestre (2013–2020), Didžiosios Britanijos nacionalinio jaunimo orkestre (2009–2013), yra daugelio prestižinių pasaulio orkestrų kviestinis dirigentas. V. Petrenko dirigavo Berlyno filharmonijos, Bavarijos radijo simfoniniam, Leipcigo koncertų salės, Romos Šventosios Cecilijos nacionalinės akademijos, Prancūzijos nacionaliniam, Čekijos filharmonijos, NHK Japonijos simfoniniam ir Sidnėjaus simfoniniam orkestrams, o Šiaurės Amerikoje vadovavo Filadelfijos, Los Andželo filharmonijos, Klivlendo orkestrams, San Francisko, Bostono, Čikagos bei Monrealio simfoniniams orkestrams, dalyvavo Edinburgo ir „Grafenegg“ festivaliuose, dažnai pasirodydavo „BBC Proms“ renginiuose. Jis taip pat dirigavo Glaindborno operos festivalio, Paryžiaus nacionalinės operos, Ciuricho operos, Bavarijos valstybinės operos ir Niujorko „Metropolitan Opera“ scenose. Dirigento biografiją puošia Dmitrijaus Šostakovičiaus, Sergejaus Rachmaninovo ir Edwardo Elgaro simfoninių ciklų įrašai su Karališkuoju Liverpulio filharmonijos orkestru, kurie sulaukė pasaulinio pripažinimo, bei įrašai su Oslo filharmonijos orkestru.

KAUNO VALSTYBINIS CHORAS (KVCH) profesionalią meninę veiklą pradėjo 1969 m. Nuo pirmųjų dienų jam vadovavo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Petras Bingelis. 2021 m. choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Robertas Šervenikas. Choras yra parengęs apie 250 pasaulinės klasikos lobynui priklausančių didelės apimties vokalinių instrumentinių kūrinių nuo viduramžių iki moderniosios muzikos. Kolektyvas yra surengęs daugiau kaip 3000 pasirodymų Lietuvoje ir svetur. Berlyno stadione jo atliekamos Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ klausėsi virš 75 tūkstančiai žmonių; Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Mesijas“ choras yra atlikęs daugiau nei 80 kartų. Lietuvos koncertų salėse KVCH žinomas kaip užsienio ir lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų atlikėjas. Su žymiausiais Lietuvos dirigentais – Jonu Aleksa (1939–2005), Sauliumi Sondeckiu (1928–2016), Juozu Domarku, Gintaru Rinkevičiumi, R. Šerveniku ir jų vadovaujamais Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu, Lietuvos operos ir baleto teatro simfoniniais bei Lietuvos kameriniu orkestrais choras parengė daugiau kaip 250 premjerų.

Projektą finansuoja „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vieno didžiausių „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ projektų premjera Žalgirio arenoje. Ruoštasi dar nuo vasaros, per paskutinę savaitę pora repeticijų Sporto halėje, keletas Žalgirio arenoje. Didelis atlikėjų kolektyvas, neįprasta erdvė, laisvas žiūrovų judėjimas daug informacijos žodžiu ir vaizdu, daug naujų, netikėtų dalykų.

Tai nepaprasta, žiūrovus įtraukianti muzikinė patirtis, sukurta specialiai Kaunui ir jį mylintiems žmonėms. Kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos respublika) ir vizualių sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija) kviečia atsidurti Žalgirio arenoje įkurtame muzikos ir video vaizdų labirinte, kuriame žiūrovas galės pats pasirinkti, kokį skambesį ar atlikėją klausytis, kokį vaizdą žiūrėti.

Šis imersinis kūrinys gimė bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos atlikėjais.

Kantatą atlikO:

solistas Rafailas Karpis (tenoras),

solistė Agnė Stančikaitė (sopranas),

solistas Steponas Zonys (baritonas),

solistas Tshegofatso Moeng (PAR) (tenoras),

skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė- Shtromas,

Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“, folkloriniai ansambliai  „Ratilėlis“, "Kadujo",

Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine Orbelian, vadovas Algimantas Treikauskas),

Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas),

Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“(vyr. dirigentas Giedrius Vaznys),

VDU studentų styginių kvartetas,

VDU choras „Vivere Cantus“ (vadovas Rolandas Daugėla),

Sakralinės muzikos mokyklos choras „Cantores David“ (vadovas Mindaugas Radzevičius),

Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių choras (vadovas Rolandas Daugėla),

Choras „Cantate Domino“ (vadovas Rolandas Daugėla),

Choras „Gintaras“ (vadovė Jovita Kulakauskienė),

Seinų teatro klezmerių orkestras (Lenkija, vadovas Michal Moniuszko),

Orkestruotojas - Jievaras Jasinskis,

Režisierius – Chrisas Baldwinas (Didžioji Britanija/Bulgarija),

Garso režisierius - Kęstutis Dulinskas,

Projekcijos - Tomas Brazys,

Apšvietimo dizaineris-programuotojas - Lukas Zaveckas,

Scenos įranga - Linas Kazlauskas, Renata Krapikaitė

Prodiuserė - Ina Pukelytė,

Kantatos dirigentas - Karolis Variakojis,

Speciali padėka orkestruotojams Davidui Wolfswinkeliui ir Tshegofatso

„Kauno kantata“ „Žalgirio“ arenoje suburs beveik 300 atlikėjų: žiūrovai patys pasirinks, ko klausyti ...  Įtraukianti patirtis – daugybę kartų įvairiuose anonsuose skambėjusi frazė. Visgi rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje laukia būtent tai. Dviejų iš Lietuvos kilusių menininkų Philipo Millerio (PAR) ir Jenny Kagan (JK) kuriama „Kauno kantata“ – tai nepaprastas ir nepakartojamas garso ir vaizdo labirintas, kokio Lietuvoje iki šiol nebuvo, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Šis projektas – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas, atminties temas šiuolaikiškai pateikiantis kūrinys, kurio premjerai ruošiamasi jau kelerius metus. Beveik 300 atlikėjų gyvai SUSIJĘ STRAIPSNIAI Programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price: tai kelionė, po kurios Kaunas niekada nebebus toks, koks buvo „Pati bandžiau atsiminti, ar daugybėje aplankytų muzikos renginių kada teko ką nors panašaus patirti, bet ne“, – įsitikinusi „Kauno kantatos“ prodiuserė, teatrologė Ina Pukelytė. Ji išduoda, kad šio eksperimentinio kūrinio premjeros metu žiūrovai bus pakviesti judėti po arenos erdvę ir iš itin arti stebėti kantatą atliekančius muzikantus. Tarp atlikėjų, kurių projektas subūrė beveik 300 – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daugelis kitų. Tokio masto ir kompleksiškumo imersinis kūrinys neįsivaizduojamas be choro – jų prie projekto prisijungė ne vienas. Tai ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai. Taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.

„Itin malonu šiame projekte dirbti su vienu užimčiausių šalies aranžuotojų Jievaru Jasinskiu, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėju dirigentu Karoliu Variakoju bei „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisieriumi Chrisu Baldwinu“, – apie bendradarbystę geriausio įmanomo įspūdžio vardan pasakoja „Kauno kantatos“ prodiuserė. Paklausta apie didžiausius iššūkius I. Pukelytė sako, kad sudėtingiausia buvo suderinti šimtų žmonių grafikus – profesionalūs muzikantai dirba įprastu metu, o mėgėjų kolektyvai repetuoti gali tik vakarais. Kantatoje sklendžianti mintis – žvilgsnis į kitą Pirmoji „Kauno kantatos“ sėkla pasėta „Kaunas 2022“ vadovei Virginijai Vitkienei lankantis Pietų Afrikos Respublikoje, kur moteris išgirdo ją palietusį litvako kompozitoriaus Philipo Millerio kūrinį apartheido tema. Iš Lietuvos kilęs menininkas dalyvavo ne vienoje Kauno bienalėje – čia susipažino su Anglijoje gimusia vizualių sprendimų menininke Jenny Kagan, kurios tėvai – kauniečiai (šiuo metu Gimnazijos g. 4 veikia menininkės šeimos istoriją atskleidžianti paroda „Iš tamsos“). Tad į kvietimą parašyti kūrinį pagrindinei „Kaunas 2022“ programai kompozitorius atsakė pasiūlymu dirbti kartu su J. Kagan. Dokumentinę medžiagą kantatai menininkai pradėjo rinkti 2020 m., jiems talkino archyvuose ne vieną valandą praleidęs Kauno jaunimas. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų bei atsiminimų, ieškota ir kitų šalių archyvuose. Be Holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, taip pat – pokariu kentėjusių „vilko vaikų“ likimai. „Kauno kantatos“ repeticija© Juliaus Balašaičio nuotr. „Nesiekiame dokumentinio atpasakojimo – juk kuriame m

Nesiekiame dokumentinio atpasakojimo – juk kuriame meną. Norime atskleisti istorijos kompleksiškumą. Į faktus Jen ir aš žiūrime kaip į akimirkas, į dviejų žmonių susidūrimus, kuriuose slypi vienas kito žmogiškumo atpažinimas. Kai tai įvyksta, kai supranti, kad kitas yra pažeidžiamas, kad jo gyvybė gal net priklauso nuo tavęs, tampi kito atžvilgiu etiškas – apie tai juk rašė Kaune gimęs filosofas Emmanuelis Levinas“, – svarsto P. Milleris, trečios kartos PAR litvakas, kurio seneliai iš Lietuvos ir Latvijos išvyko dar iki Antrojo pasaulinio karo. J. Kagan atskleidžia, kad kantatoje bus ir Kauno gete išgyvenusios, čia būsimąjį vyrą sutikusios jos mamos istorija apie gelbėtoją: „Šis kūrinys yra visų pirma Philipo Millerio darbas, jo pasakojimas, tačiau aš savo tyrimais irgi prisidėjau. Iš pradžių parodą „Iš tamsos“ ir kantatą siekiau atskirti, bet vėliau supratau, kad bus puiku, jei šie projektai susikirs. Tas pats tekstas, kurį rasite parodoje, bus ir kantatoje. Tai mano mamos žodžiai: „Kodėl kas nors renkasi rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų mus – neišsprendžiamas klausimas.“

„Kauno kantata“ vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis „Žalgirio“ arenoje. Įsigyti bilietus galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje