Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2017

  • Kauno valstybinis choras koncerte Lietuva brangi-6968440f862b03d381ac70c67fae1bd2.jpg

    KOVO 11-ĄJĄ SKAMBĖS GRAŽIAUSIA LIETUVIŠKA MUZIKA

    2017.03.06

    Kovo 11-oji – kiekvienam lietuviui ypatinga, ilgus dešimtmečius lauktos Nepriklausomybės ženklu pažymėta diena. Šia proga visoje šalyje skambės daug šventinių kalbų, posmų, aukštinančių mūsų tautą bei jos istoriją, o Lietuvos Nacionalinė filharmonija pakvies šventę pasitikti aidint darnių Kauno valstybinio choro dainininkų balsų atliekamai lietuviškai dainai.
     
    Lordas Yehudi Menuhinas Kauno chorą yra pavadinęs aukščiausio lygio kolektyvu. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas stambios formos pasaulinės klasikos šedevrų atlikimais, choras nemažiau garsus ir lietuvių muzikos puoselėjimu bei sklaida. Ypatingą vietą kolektyvo repertuare bei diskografijoje užima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Vlado Švedo, Broniaus Kutavičiaus ir jaunesnės kartos lietuvių autorių chorinės muzikos kūriniai.
     
    Šventinis choro koncertas visai Lietuvai svarbią dieną – ne atsitiktinumas. Anot Nacionalinės filharmonijos vadovės Rūtos Prusevičienės: „Choro ir jo įkūrėjo – maestro Petro Bingelio meninė, pilietinė ir bendruomeninė veikla, angažavimasis lietuvių kompozitorių kūrybos atlikimui ir sklaidai, dėmesys regionų klausytojams bei atstovavimas Lietuvos chorinei kultūrai pasaulyje tiesiog sutapatina choro vardą su svarbiausiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos įvykiais ir datomis“.
     
    Vedamas meno vadovo ir dirigento P. Bingelio, koncerte choras pristatys programą  „Lietuva brangi“. Gerai žinoma, Maironio žodžiais sukurta ir tartum antruoju valstybėa himnu tapusi J. Naujalio daina kaip gražus ir prasmingas leitmotyvas nuolat skamba kūrybinėje choro veikloje. Kauniečių atliekama, 2012 m. apie Lietuvos muzikinę tradiciją ji liudijo tolimojoje Kinijoje vykusiame 26-ajame Makao muzikos festivalyje. „Lietuva brangi“ pavadinta ir 2000 m. išleista choro kompaktinė plokštelė, kurioje įamžinta žymiausių XX a. pradžios lietuvių kompozitorių patriotinė ir sakralinė muzika.
     
    Renginyje nestigs gražiausios lietuviškos chorinės muzikos: tiek daugiau nei prieš šimtmetį, tiek ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę parašytų kūrinių. Programoje pristatomi kelių kartų lietuvių muzikos kūrėjai: pirmieji tautiškosios muzikos puoselėtojai – Vincas Kudirka, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Aleksandras Kačanauskas, vėliau nenuilstamai lietuvių muzikos kultūrą plėtoję Julius Juzeliūnas, Rimvydas Žigaitis, Zigmas Virkšas bei skirtingų kartų nūdienos autoriai – Algimantas Bražinskas, Vytautas Barkauskas, Vytautas Miškinis, Vaclovas Augustinas.
     
    Atlikdami didžiąją dalį koncerto programos, atlikėjai paklus ilgamečio savo vadovo dirigento P. Bingelio mostams. Kolektyvo vedlys įvertintas daugeliu įvairių apdovanojimų: 1993 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1994 m. apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2008 m. išrinktas Kaunmiesto garbės piliečiu, o 2013 m. gavo Kultūros ministerijos įteiktą garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Išskirtinis ir jaudinantis įvertinimas P. Bingelį sieja su koncerto programoje skambėsiančiu Lietuvos chorinės muzikos patriarchu – J. Naujaliu: maestro saugo autentišką jo batutą, daugiau nei prieš tris dešimtmečius perduotą kompozitoriaus dukters Zofijos Naujalytės.
     
    Kita vertus, klausytojai turės progos prie dirigento pulto išvysti ir jaunuosius choro dirigentus – Kęstutį Jakeliūną bei Mindaugą Radzevičių. K. Jakeliūnas diriguos V. Miškinio kompoziciją „Oi, šąla šąla“, kurią su choru atlikdamas „Prahos pavasario“ festivalyje, pelnė nenuilstamus Čekijos klausytojų aplodismentus, o M. Radzevičius – Z. Virkšo dainą „Oi, ant kalno“.
     
    Anot K. Jakeliūno, V. Miškinio kompozicija „Oi, šąla šąla“ – vienas spalvingiausių kompozitoriaus kūrinių. „Nuo pat pirmosios choro frazės – kanono, kurį dainuoja sopranai, muzika nukelia į užburtą pirmųjų snaigių žaismą, o palaipsniui prisijungiant kitiems balsams, harmonija tirštėja iki įstabiai grakštaus pūgos šėlsmo. Ryškiausias koloritas ir šviesos įspūdis juntamas vidurinėje kūrinio dalyje. Sopranui dainuojant solo ir chorui atsakant, kiekvienos frazės pabaigoje suskamba varpelis, kuris tarytum sustabdo laiko tėkmę“, – mintimis dalinosi dirigentas.
     
    M. Radzevičiaus drauge su choru paruošta Z. Virkšo išplėtota lietuvių liaudies daina „Oi, ant kalno“ įdomi muzikinės minties plėtote. Pasitelkdamas daugiabalsį muzikinį audinį, išraiškingai pasikartojančius melodinius motyvus bei daugiasluoksnę ritmiką, kompozitorius formuoja labai intensyvų, pulsuojantį muzikinį klasterį, kuris išryškina pagrindinę liaudies dainos temą. Svarbi ir nuolat aktuali idėjinė dainos tema, kviečianti ginti Tėvynės laisvę, nesibaiminti net ir pačios didžiausios aukos.
     
    K. Jakeliūnas galimybę dirbti su choru apibūdina kaip ypatingą patirtį, kupiną kasdienių muzikinių gelmių ieškojimų, kopimo į meistriškumo aukštumas bei profesionalių P. Bingelio patarimų: „Tai išties neįkainojamos vertybės, į gyvenimą ir kūrybinę veiklą įliejančios prasmės, skatinančios labiau realizuoti savo sugebėjimus, išlaisvinti kūrybinį potencialą, drąsiau įgyvendinti kūrybinius sumanymus“.
     
    M. Radzevičius chorą lygina su maža valstybe, kurioje visi, nors ir būdami skirtingi, dirba vardan vieno tikslo: „Tai komandinis darbas. Dažnai tenka ieškoti kompromiso, įsiklausyti į kito nuomonę. Manau, kad taip pasiekiamas geriausias rezultatas“. Anot dirigento, kiekvienas choro kūrybinės veiklos sezonas atneša vis naujų iššūkių, įdomių programų, neretai drąsių muzikinių eksperimentų ir kuria dinamišką atmosferą, leidžiančią skleistis kūrybiniam menininkų potencialui.
     
    Nepriklausomybės atkūrimas minimas valstybiniu mastu, tačiau šio įvykio reikšmę kiekvienas išgyvena savitai bei asmeniškai. Štai R. Prusevičienė 1990 m. kovo 11 d. sieja ne tik su reikšmingais pokyčiais valstybės, bet ir savo pačios gyvenime: „Asmeniškai man tai yra milžiniškas lūžis ir valstybės, ir mano gyvenime, susijęs su dalyvavimu laisvos Lietuvos kūrime, laisvės iškeltų dilemų suvokimu. Ši diena nulėmė mano apsisprendimą atsisakyti tolimesnių studijų užsienyje ir likti Lietuvoje bei aktyviai dalyvauti gyvojoje istorijoje“. Dirigentui K. Jakeliūnui Kovo 11-oji asocijuojasi su pamatinėmis vertybėmis – drąsa, ryžtu, tikėjimu ir vienybe: „Kartais pasigirsta nuomonių, jog tai tėra eilinė nedarbo diena. Girdint tokius žodžius, liūdina, kad nepriklausomos Lietuvos žmonės pradeda nebevertinti laisvės, kuria visada tikėjome, už kurią sunkiai, atkakliai, vieningai kovota“. M. Radzevičius nepamiršta, jog laisvė visuomet neatsiejama ir nuo atsakomybės: „Atsakomybė skatina ieškoti ir vykdyti savo kaip žmogaus ir piliečio pašaukimą. Manau, kad mes, atkurtosios valstybės piliečiai, vis labiau suvokiame savo vietą pasaulyje, tapatybę bei atsakomybę“, – teigia dirigentas.
     
    Kauno valstybinis choras klausytojų lauks Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje kovo 11 d., 19 val. Chorui akomponuos Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai) ir Beata Andriuškevičienė (fortepijonas).
     
    Muzikologė Rasa Aukštuolytė
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Gaunod opera Faustas-a1e24e23644ccf985f723013360a4ce6.jpg

    „FAUSTO“ MINIOS ISTORIJOS, ARBA CHORO ASMENYBĖS

    2017.02.19

    Eidami į operos spektaklius, visuomet atkreipiame dėmesį į kūrybinės komandos, solistų pavardes, bet retai kada sustojame ties choro pavadinimu. Esame įpratę, jog tai – vienodais kostiumais aprengtų veiksmo komentatorių minia, dažnai panaši į jau matytą praėjusiame spektaklyje. Visiškai kitą masinių scenų ir darbo su choro atlikėjais būdą jau dešimt metų demonstruoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Ne vienas, matęs jos statytas operas, pripažins, jog čia choro artistai tampa tikrais aktoriais, kurių darbas – sukurti kino juostos veiksmo detalumo vertą antrąjį, o kartais net ir pirmąjį planą. Tam į pagalbą nuolat stoja ir kostiumų bei grimo dailininkai, suteikdami kiekvienam choristui visiškai individualų įvaizdį.
     
    Tikriausiai simboliška tai, jog būtent Vilnius City Operos dešimtmetį žyminčiame „Fausto“ pastatyme į Kongresų rūmų sceną sugrįžtą Kauno choras, vadovaujamas Petro Bingelio, kartu su D. Ibelhauptaite dirbęs dar prieš „Bohemą“ pasirodžiusiuose „Pajacuose“, o vėliau, vyriškoji choro dalis buvo prisijungusi ir „Trubadūre“. Šį kartą mišrus choras susijungia su VCO ansamblio jaunimu, tapdamas įspūdingu 19 a. Paryžiaus visuomenės portretu, aprėpiančiu įvairiausius charakterius, tipažus ir net visiškai netikėtas asmenybes.

    Dalia Ibelhauptaitė apie bendradarbiavimą su Kauno valstybiniu choru: „Kauno valstybinis choras „Fauste“ sudaro visų didžiųjų chorinių scenų pagrindą. Jie visad garsėjo savo itin aukštu vokaliniu profesionalumu, išugdytu maestro Petro Bingelio, kurio muzikinė patirtis – tikras lobis ir mūsų kolektyvas labai džiaugiasi galėdamas kurti kartu su geriausiais srities profesionalais, savo darbais garsėjančiais toli už Lietuvos ribų. Taigi, žinojome, jog šis jie geba atlikti sudėtingiausius muzikinius kūrinius, bet net negalėjome pasvajoti, jog nevaidinantis choras taps tokiais įtaigiais aktoriais, scenoje judančiais ir kuriančiais įdomius, savitus ir individualius personažus! Jų darbas „Fauste“ – triumfas, pasiektas ilgu ir sunkiu darbu, atsidavimu vaidybos idėjai ir tik dar kartą įrodo, kad žmonės, turintys meniškas sielas yra neribotų galimybių.

    Esu nepaprastai nustebinta kiekvieno iš choristų fantazija, jų sukurtomis personažų istorijomis, mini siužetais, kurie taip organiškai susipina į daugiaplanį veiksmą visose jų scenose ir pasiekia mano idealą, – vaidybą scenoje, kaip kine, kuomet kiekvieną personažą gali filmuoti, kaip atskirą istoriją. Ir tai dar susilieja su puikiu vokalu! Ne veltui visos „Fausto“ masinės scenos savo jėga tiesiog rauna Kongresų rūmų stogą! Man atrodo, kad jiems kiekvienas išėjimas į sceną yra didelė šventė ir tą šviesią bei pozityvią energiją choras perduoda kiekvienam žiūrovui.

    Tai – ne pirmas VCO darbas su Kauno valstybiniu choru ir norisi tikėti, kad kelionių, maršrutu Kaunas – Vilnius – Kaunas, ateityje tik daugės. Juk taip gera kurti bendrą pasaulį su žmonėmis, kurie tuo džiaugiasi...“

    Iš tiesų, spektaklio metu negalėdami atitraukti akių nuo galybės skirtingų personažų ir kostiumų, pasidomėjome ir po jais slypinčiomis keliomis individualiomis choro vokalistų istorijomis bei patirtimis dirbant su VCO trupe.

    Kaip pasakoja jau ir „Pajacuose“, o vėliau – „Trubadūre“ kartu su D. Ibelhauptaite dirbęs Kauno valstybinio choro vokalistas Zenonas Butkevičius, iš pradžių operoje gali būti sunku: „Juk mes, choristai, iš tiesų esame gana statiškos profesijos žmonės, o operos pasaulis yra visai kitoks, – čia daug veiksmo, be to, tu kuri personažą ir vieną dieną gali būti aristokratu, o kitą – vargšu.“

    Šį kartą Zenonui teko padavėjo rolė, kurią jis priėmė su visais jos iššūkiais ir specifika: „Taip, teko atsidurti kitoje baro pusėje ir manau, jog ateityje į barmenus žiūrėsiu kitaip. Ruošdamasis spektakliams supratau, jog barmenas turi iš tiesų prisijaukinti ir padėklus, ir taures, ir puodelius, – juos valdyti ir neleisti pačiam būti jų valdomam. Tai – įdomi patirtis, kaip ir jau buvę projektai su D. Ibelhauptaitės komanda, kuriuose dalyvauti yra labai įdomu.

    Kas kartą čia masteliai vis didėja, tenka dirbti su naujomis žvaigždėmis, viskas atrodo vis didingiau ir puošniau, – manau tai rodo sėkmę ir teisingą judėjimą pirmyn.“ Paklaustas, ar kas kartą dirbant su VCO režisiere, užduotys scenoje tik sunkėja, atlikėjas atsakė, jog jos sunkėja su kiekvienu spektakliu, nes toks jau yra gyvas kūrybos procesas: „Ir šiandien, nors jau turime ne pirmą premjerą, gavau dar naujų, papildomų užduočių scenoje.“

    „Pajacuose“ taip pat dalyvavusi Edita Karpičienė sakė galinti tik pasidžiaugti, jog profesiniame kelyje ją vis aplanko laimė dirbti tarp genialių kūrėjų ir solistų, pačiai pasijuntant tikra operos žvaigžde: „Čia sulauki begalinio, išskirtinio dėmesio ne tik iš režisieriaus, bet ir iš dailininko, – dėmesio, svarbaus moteriai, parenkant drabužius, sukuriant sceninį įvaizdį, charakterį. Mano visas gyvenimas prabėgo su muzika, – 32 metus praleidau filharmonijoje, dirbant su maestro P. Bingeliu, kuris leido prisiliesti prie didžiojo profesionalaus meno.

    Opera šiame kelyje išskirtinė, čia mes gauname ir pavaidinti, ne tik pastovėti ant choro laiptų. Man pačiai su Kauno valstybiniu choru teko dalyvauti ir „Toskos“ pastatyme Kinijoje. Iš tiesų, galiu tik padėkoti, jog esu būtent čia ir dabar, o likimas mane nuolat suveda su tokiais puikiais žmonėmis. Mūsų profesija – išskirtinė, kurioje negali įsivaizduoti monotonijos ir, žinoma, negali būti be muzikos, nes tiesiog esi jos dalimi, ir tą jauti net atostogaudamas“.

    Kolegei antrino ir Vladimiras Gavrilovas, jau nuo 6 m. ėjęs muzikos keliu ir žinojęs, jog tai yra jo aistra: „Žmogus yra sutvertas tam, kad kurtų ir jei daro tai iš širdies bei meilės, – tai yra lengva. Todėl dirbti Kauno valstybiniame chore man yra džiugu, nes čia mane supa nuostabūs, kūrybingi ir nepailstantys žmonės.

    Nepaprastai smagu dalyvauti tokiuose projektuose, kaip „Faustas“, nes čia galime pavaidinti, o tai mane visuomet traukė, be to, visi vokalistai, studijavę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigėme ir aktorinio meistriškumo kursą. Gera, kai nuostabi režisierė mums suteikia galimybę pasireikšti vaidinant, – dažnai ir pats junti, jog tik išeiti su natomis ir padainuoti darosi mažai... Džiugu ir už žiūrovus, kurie gali išvysti, kaip profesionalūs valstybinio choro dainininkai gali tapti artistais.

    Kiekvienas spektaklis su VCO tampa užduotimi iššūkiu atverti dalelę savęs, – sukurti vaidmenį. Čia kiekvienas susikuriame savo konkrečią istoriją, prigalvojame, kas esame. Tavęs klausia: kas tu būsi šioje operoje? Ir tu renkiesi, – kareivis, pirklys, meras... Kiekvienas gali tapti tuo išsvajotu personažu, fantazuoti ir perteikti visa tai žiūrovui. Na, o kuriant tave supa nuostabūs, kultūringi ir mieli žmonės, todėl kiekviena diena praleista kartu čia netampa darbu, o tiesiog yra tavo gyvenimas. Už tai ir norisi dėkoti“.


    „Faustas“ dešimtmečio spektakliu tapo ne tik pačiai VCO trupei, bet ir choristei Ingai Gudavičienei, kuriai ši opera vainikuoja dešimtmetį su Kauno valstybiniu choru: „Esu laiminga, kad galiu dalyvauti tokio masto operoje, būti su tokiais žmonėmis ir padėti kurti šį nuostabų reginį.“ Inga prisipažįsta, jog darbas su „bohemiečiais“ ją nustebino, – dirbusi Kauno muzikiniame teatre, moteris pasidalino ryškiais ir skirtingais įspūdžiais: „Darbo specifika iš tiesų skiriasi. Kiek teko dalyvauti operečių pastatymuose Kauno muzikiniame teatre, ten choras, kaip ir orkestras buvo lyg atskiras flangas. Režisieriai čia dirba daugiau su solistais, o VCO kiekvienas choro artistas atskleidžiamas kaip herojus, kuris turi savo istoriją ir operoje ją įgyvendina. Ir atmosfera čia – labai šeimyniška, bendravimas šiltas, iš tiesų pajauti, jog visi čia esame viena šeima, gali įsitikinti tuo, jog didžiausia žvaigždė su kiekvienu bendrauja labai paprastai. Scenoje tokie dalykai suteikia daugiau komforto, darosi gera vaidinti, nes sulauki atsako iš kiekvieno scenoje esančio žmogaus. Opera Kauno valstybinio choro repertuare tampa žiburiu, kuris mums leidžia ne tik pajudėti, bet ir išreikšti savo aktorinius gebėjimus“.

    Nemažą sceninę patirtį sukaupęs Robertas Jančkaitis, taip pat dirbęs Kauno muzikiniame teatre, irgi stebisi chorui suteikiamo vaidmens detalumu: „Kitaip, nei įprasta, VCO spektakliuose choras nėra tik pritarėjas, „palinksėtojas galva“, čia kiekvienas žmogus yra mikrospektaklis. Niekur daugiau su tokia praktika man neteko susidurti. Manau, jog būtent dėl to yra gaunamas toks įdomus ir akį traukiantis galutinis rezultatas. Vos prasidėjus repeticijoms jau būna paruoštas pagrindinis scenos veiksmų planas, bet jame mūsų prašo ir leidžia susikurti savo personažus, savo istorijas ir jomis užpildyti tą schemą. Taip tu pats iš tiesų prisidedi prie kūrybinio proceso.

    Be abejonės, profesionalas prieš ateidamas repetuoti turi būti susipažinęs ne tik su muzika, bet ir siužetu, bet šiuo atveju itin svarbia tapo ir pati prancūzų kalba, jos aiški tartis ir niuansai, taip pat padedantys perteikti mintį žiūrovams“.

    Pasak Roberto, tokia praktika scenoje skatina nebijoti klysti ir visad būti pasiruošus „variantą B“, tiksliai žinoti savo veiksmus, bet niekada nepabijoti improvizuoti: „Taip skatinamas kūrybiškumas, ypatingai tada, kai turi „išsivynioti“ iš situacijos, neparodžius žiūrovui, jog kažkas vyko ne pagal planą. Daug kas ir gyvenime vyksta neplanuotai, atsitiktinai, – aš tą puikiai žinau, nes taip prasidėjo mano paties muzikinis kelias... Vieną dieną tiesiog ėjau Kauno senamiesčiu ir išgirdau kažką gražiai dainuojant. Užėjau pasidomėti, o ten buvo muzikos konservatorija, į kurią ir nuėjau mokytis, o vėliau – į LMTA ir šiandien jau skaičiuoju dešimt metų, kaip baritonas Kauno valstybiniame chore...“
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Tautiskos giesmes istorija-a64bb380c530deab24612d568e0885ba.jpg

    „TAUTIŠKOS GIESMĖS“ ISTORIJA - JUNGIANTI IR STIPRINANTI

    2017.02.13

    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, miestų, miestelių ir kaimų gatvėse plazda trispalvės, skamba valstybės himnas – „Tautiška giesmė“. Dažnai kartojame himno žodžius „Lietuva, Tėvyne mūsų“, tačiau ar  žinome vieno iš trijų valstybės simbolių istoriją?
     
    Vincas Kudirka (1858–1899) – gydytojas, visuomenės veikėjas, lietuvių tautinės savimonės budintojas, poetas ir muzikas „Tautišką giesmę“ parašė jau priartėjus gyvenimo saulėlydžiui. Iš paskutiniųjų stengdamasis užpildyti literatūros, politikos ir mokslo mėnraščio „Varpas“ 1898 m. lapkričio–gruodžio numerį, jame išspausdino „Tautišką giesmę“ su pastaba „Gaidą ir žodžius sudėstė V. K.“.
     
    „Tautiška giesmė“– vienintelis chorinis V. Kudirkos kūrinys. Pasak kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus, „šis veikalas tarp visų Vinco Kudirkos kūrinių yra vienas svarbiausių ir įdomiausių, drauge ir reikšmingiausias. Jei jis nieko kito nebūtų parašęs, tik tą vieną dalyką, ir tai jo vardas būtų gyvas tautos lūpose, kaip kad yra šiandien. Šis veikalas vainikuoja visą jo veiklą muzikoj“.
     
    Tačiau V. Kudirkos indėlis į lietuviškos muzikos puoselėjimą yra kur kas didesnis. Nuo mažens artimai susidūręs su dainingu lietuvių folkloru, ėmėsi jį rinkti, rūpinosi liaudies muzikos harmonizavimu. Mokydamasis Varšuvos universitete ir patekęs lenkų saloninės kultūros, puoselėjusios gražias muzikavimo tradicijas, įtakon, sukūrė kompozicijų fortepijonui.
     
    Pats V. Kudirka apie savo „Tautišką giesmę“ yra pranašiškai pasakęs: „Parašiau himną lietuviams“. Tačiau mūsų valstybės himno istorija ne tokia trumpa ir paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
    Iš pradžių Lietuvos himną atstojo Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eilutės: „Tėvynė Lietuva, brangesnė už sveikatą“, parašytos lenkų kalba. Istorinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris tautine giesme paskelbti siūlė Dovydo psalmę „Dievas galybių su mumis!“, o tauta buvo ypač pamėgusi giesmę „Marija, Marija“ (muziką Maironio žodžiams sukomponavo Česlovas Sasnauskas). Tapti Lietuvos himnu pretendavo ir kitos tautos dvasią keliančios, pasididžiavimą garbinga praeitimi žadinančios Maironio eilės: „Kur bėga Šešupė“ (Č. Sasnausko ir Aleksandro Kačanausko muzika), „Užtrauksim naują giesmę, broliai!“ ir „Lietuva brangi“ (Juozo Naujalio muzika). Pastaroji neformaliu Lietuvos himnu buvo tapusi sovietmečiu, kuomet V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ buvo uždrausta.
     
    Tačiau pranašiški V. Kudirkos žodžiai išsipildė: pirmą kartą „Tautiška giesmė“ buvo sugiedota dar esant gyvam jos autoriui – 1899 m. lapkričio 13 dieną Peterburge surengtame koncerte lietuvių studentams šelpti. Po metų būsimasis Lietuvos prezidentas, V. Kudirkos bendramintis ir bendražygis Kazys Grinius spaudoje šią giesmę pavadino tautišku himnu. 1905 metais giesmė buvo atlikta koncerte, surengtame Didžiojo Vilniaus seimo išvakarėse. 1906 metais Rygoje išleistas atskiras leidinys, pavadintas „Lietuvos himnas“.
     
    Veikiausiai retai susimąstome, jog valstybės himnas – neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Pirmieji Lietuvos radijo ir televizijos eteryje kas rytą nuskambantys ir naujai dienai žadinantys garsai – tai Kauno valstybinio choro dainininkų atliekama „Tautiška giesmė“. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Kauno choro padarytas valstybės himno įrašas tapo būtinu atributu, be kurio neįsivaizduojamas nė vienas iškilmingas Lietuvos Respublikos Seimo posėdis, kiti svarbūs valstybiniai ir tautiniai renginiai.
     
    Tačiau ar visada giedodami valstybės himną deramai įsijaučiame į žodžių gilumą ir prasmę? Svetimtaučiai neretai negali atsigėrėti jų grožiu. 1934 m. sausio 22 dieną garsus žurnalistas Marijanas Benermanas Vilniaus lenkų laikraštyje „Słowo“, rašydamas apie lietuvių himną, be kita ko, teigė, jog „eilių minties gilumas ten esąs toks, kad vargiai kur kitur būtų galima tokį rasti...“
     
    Švęsdami Valstybės atkūrimo dieną ir mes atidžiau įsiklausykime į „Tautiškos giesmės“ raginimus mylėti Tėvynę ne tik žodžiais, bet ir darbais... Ir giedokim ją išdidūs!
     
    Rimantas Klevečka
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • I platu kompozitoriu kuriniu pasauli-0ebeedd5a52fefacdb5f8cc9e26e4abe.jpg

    CHORAS - Į PLATŲ KOMPOZITORIŲ KŪRINIŲ PASAULĮ

    2017.02.02

    Nutilus šventinių koncertų šurmuliui ir metams įsibėgėjus, Kauno valstybinis choras savo klausytojus ir vėl kviečia pasinerti į platų, įvairų ir kontrastingą muzikos pasaulį, išgirsti skirtingose epochose, įvairių stilių ir žanrų muziką kūrusių kompozitorių kūrinių.
     
    Vasario 15-19 d. choras kartu su stipriausiomis „Vilnius City Opera“ (VCO) pajėgomis: Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, solistais Lana Kos (Kroatija), Edgaru Montvidu, Almu Švilpa susiburs Vilniaus Kongresų rūmų scenoje. Charles'io Gounod operos „Faustas“ premjera skirta dešimtajam VCO kūrybinės veiklos jubiliejui. Johanno Wolfgango von Goethes dramos motyvais sukurtas „Faustas“ – pirmoji ryški kompozitoriaus sėkmė, pelniusi jam tarptautinį pripažinimą.
     
    „Operoje susipina meilės, pagundos ir amžinos vidinės kovos tarp Dievo ir velnio temos. Tačiau pagrindinis klausimas išlieka tas pats – ką tu galėtum paaukoti, kad pasiektum savo svajonę?“ – mintimis dalijosi režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Rengiantis sceniniam „Fausto“ pastatymui choro dainininkų laukė nemažas iššūkis: opera dainuojama originalo – prancūzų – kalba.
     
    Kovo 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiamame šventiniame koncerte, skirtame Nepriklausomybės atkūrimo dienai, choras drauge su pianiste Beata Andriuškevičiene, diriguojami Petro Bingelio, pristatys programą „Lietuva brangi“, kurią sudaro skirtingų epochų, tačiau kiekvienam lietuviui brangiausi Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juliaus Juzeliūno, Rimvydo Žigaičio, Vytauto Miškinio kūriniai, muzikos raštuose iškalbingiausiai įamžinę mūsų tautos ir valstybės istoriją, įsiūbuojantys mintis ir jausmus, skatinantys branginti tėvynės meilę.
     
    Simboliška, kad šiais metais minint Franzo Schuberto gimimo 220-ąsias metines, kovo 16 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 17 d. – Vilniaus Kongresų rūmuose skambės neprilygstamojo austrų romantinės muzikos genijaus, taip pat moderniosios muzikos tėvu, chameleonu, tūkstančio veidų ir stilių kompozitoriumi tituluojamo rusų kompozitoriaus, pianisto, dirigento Igorio Stravinskio sakralinės muzikos opusai. Choristai pirmą kartą atliks F. Schuberto Mišias Nr. 6 (Es-dur), muzikos kritikų laikomas vienu geriausių kompozitoriaus kūrinių apskritai bei tobuliausia jo sukurta religinio žanro kompozicija. Veikalą 32 metų sulaukęs kompozitorius parašė prieš pat savo mirtį – 1828 m., o jo premjera įvyko Vienos Alsergrundo švč. Trejybės bažnyčioje, menančioje Ludwigo van Beethoveno laidotuves, kuriose dalyvavo ir Mišių autorius. Didžiojo Vienos klasiko muzikos įtaka Mišiose nesunkiai pastebima: monumentalumas čia darniai susipina su F. Schuberto kūrybai būdingu lyrizmu ir romantine dvasia.
     
    „Psalmių simfonija“, parašyta 1930 metais po draugo ir ilgamečio bendradarbio Sergejaus Diagilevo mirties, atspindi neoklasicizmo, kurio pradininku muzikoje laikomas I. Stravinskis, įsigalėjimą jo kūryboje, liudija menininko grįžimą prie žmogaus likimo, tikėjimo reikšmės jo gyvenime temų ir yra laikoma vienu jautriausių ir dvasingiausių kompozitoriaus darbų, pelnytai lyginamu su žymiausiais Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeus Mozarto  religinės muzikos šedevrais. Diriguos G.Rinkevičius, akompanuos Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
     
    Kovo 14 d. jubiliejinio – dvidešimtojo – kompozitorių Edvardo Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte choras atliks M. K. Čiurlionio kantatą „De profundis“.
     
    1899 m. pavasarį sukurta kantata mišriajam chorui ir simfoniniam orkestrui – diplominis kompozitoriaus darbas Varšuvos muzikos institute. Tai vienintelis jo kūrinys chorui su pritarimu, sukurtas pagal 129-ąją karaliaus Dovydo, trokštančio nusikratyti nuodėmės, psalmę. Koncerto programą papildys Kauno miesto simfoninio orkestro atliekama M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Antonio Vivaldi „Keturi metų laikai“. Grieš smuikininkė iš Vokietijos Ksenija Dubrovskaja. Diriguoti koncerte pakviestas P. Bingelis.
     
    Tęsdamas 2004 metais pradėtą tradiciją, Atvelykio dieną – balandžio 23-iąją – jau dvyliktą kartą Kauno šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios skliautus choras suvirpins velykiniame koncerte „Alleluja“, kuriame diriguos P.Bingelis. Rimties ir susikaupimo laiko – gavėnios – pabaigą ir šventės džiaugsmą paskelbs kompozitorių Jeronimo Kačinsko, Cesaro Francko, Roberto Thompsono, W. A. Mozarto, Pietro Mascagnio, Arthuro Honeggerio, Josepho Kromolickio, Georgo Händelio ir J. Naujalio kūriniai, tapę neatsiejamu muzikiniu pavasario švenčių ženklu, apdainuojantys Prisikėlimo slėpinį, skleidžiantys skaidrią ir pakilią velykinę nuotaiką.
     
    Gegužės 19 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojami Modesto Pitrėno, pakvies klausytis jausmingumu ir muzikos spalvomis pulsuojančios Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“. Iš viduramžių keliaujančių trubadūrų ir vienuolių dainų rinkinio išrinktas 24 dainas C.Orffas suskirstė į tris dalis: „Pavasaris“, „Tavernoje“ ir „Meilės viešpatija“, įrėmintas įžanginio choro, pakartojamo kūrinio pabaigoje.
     
    Tai tik svarbiausi Kauno choro koncertai 2017 metų pirmąjį pusmetį. Juose ketinamas pristatyti platus muzikos spektras sudarys galimybę kiekvienam pasirinkti tai, kas artimiausia, pasisemti naujų įspūdžių, patirti stiprių, teigiamų emocijų.
     
    Parengė Rimantas Klevečka
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis