Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2017

  • Gintauto Bitvinsko nuotr. www.kvch.lt-ffe02d459b88ad07bfae9b0570f6d7d1.png

    „PROBALTICA“ – SU KAUNO CHORO FIESTA

    2017.05.05

    Viename seniausių Lenkijos miestų Torunėje vykstantį muzikos ir meno festivalį „Probaltica“, šiemet rengiamą jau dvidešimt ketvirtąjį kartą, gegužės 13-ąją užbaigs Kauno valstybinis choras, iškilmingame finaliniame koncerte kauniečiai pristatys plačią a capella atliekamų chorinės muzikos kūrinių paletę.

    Idėja rengti „Probaltica“ kilo 1994 m. – tuomet paaiškėjo, jog nepaisant geografinio artumo Baltijos regiono šalių gyventojai nedaug težino apie savo kaimynus. Festivalis siekia tai pakeisti, todėl jį rengiant nuolat atsižvelgiama į poreikį Lenkijos visuomenei artimiau pristatyti visų Baltijos šalių meną.

    Organizatorių įsitikinimu, pažintis su neretai menkai žinoma festivalyje dalyvaujančių šalių kultūra naikina išankstines nuostatas ir antagonizmus, egzistuojančius tarp tautų, veda sutarimo, konsolidacijos ir besiintegruojančios Europos rėmuose vykstančio aktyvesnio bendradarbiavimo link. Šį bendradarbiavimą, užsimezgantį tiek tarp kūrėjų ir atlikėjų, tiek ir tarp kūrėjų bei publikos, geriausiai galima įžvelgti kūrybiniame – muzikos ir vaizduojamojo meno – pasaulyje.

    Per 24-erius gyvavimo metų festivalis ne kartą įrodė, jog muzika yra universali kalba. Nepaisant verbalinės komunikacijos sunkumų, iš įvairių valstybių į festivalį susirenkantys muzikai puikiai susikalba kartu atlikdami skirtingų šalių kompozitorių kūrinius. Pažymėtina, kad renginys ne kartą yra pelnęs itin aukštus Europos Komisijos įvertinimus kaip viena iš geriausių europinės integracijos iniciatyvų.

    Dešimt dienų truksiančiame festivalyje lankysis daugiau nei aštuoni profesionalūs kolektyvai, žymūs muzikai iš Vokietijos, Suomijos, Ukrainos, Latvijos ir Estijos. Ryškiausiuose festivalio koncertuose, kuriuos pristatys Lenkijos atlikėjai, skambės Stanisławo Moniuszkos opera „Sielininkas“, Torunės kompozitorių kūriniai. Diriguoti Torunės miesto simfoniniam orkestrui pakviestas ir vienas žymiausių Lietuvos dirigentų – Juozas Domarkas.

    Kauno choras, diriguojamas Petro Bingelio, dainuos puikia akustika pasižyminčioje gotikinės architektūros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, vienoje iš trijų mieste, kuris neretai vadinamas Lenkijos gotikos perlu.

    Pasak festivalio direktoriaus Henryko Gizos, baigiamuoju šių metų festivalio akordu pasirinktas Kauno valstybinio choro, Baltijos šalyse garsėjančio atlikimo meistriškumu, pasirodymas, kurio metu Lenkijos publika išgirs a capella atliekamą lenkų Romualdo Twardowskio, Teofilio Klonowskio, taip pat užsienio kompozitorių Claude’o Debussy, Maurice’o Durufle, Randall’o Thompsono, Ko Matsushitos muziką, o pagrindiniu vakaro akcentu taps Lietuvos kompozitorių Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Barkausko, Algimanto Bražinsko, Juliaus Juzeliūno, Vaclovo Augustino kūryba.

    P. Bingelis choro debiutą festivalyje laiko reikšmingu įvykiu koncertinėje choro veikloje: „Kauno choras, tartum Lietuvos muzikinės kultūros atašė, žinią apie gilias mūsų šalies chorinio dainavimo tradicijas ne kartą skleidė tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Kita vertus, ne mažiau svarbu ir tai, kad dalyvaudami šiame festivalyje savo muzikinę kultūrą, įvairią ir originalią lietuvių kompozitorių chorinę muziką pristatysime Baltijos regiono, o visų pirma – Lenkijos, su kuria Lietuvą sieja šimtamečiai valstybingumo saitai bei kultūrinė bendrystė, publikai“.

    Apsilankyti festivalio renginiuose ketina Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos atstovai, Torunės miesto prezidentas Michałas Zaleskis ir kiti garbūs svečiai, todėl chorui tenka didelė atsakomybė išraiškingai ir įtaigiai pristatyti mūsų šalį ir jos muziką.

    Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta atstovauti Lietuvos chorinės muzikos kultūrą išvykstančiam chorui linkėjo sėkmės atskleidžiant klausytojams išskirtinį savo meistriškumą bei unikalumu pasižyminčią lietuvišką muziką ir išreiškė lūkesčius, jog choro dalyvavimas ne tik paliks įsimintiną pėdsaką festivalio istorijoje, bet ir bus reikšmingas stiprinant bendradarbiavimą su Lenkijos koncertinėmis įstaigomis.
     
    Rimantas Klevečka
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Organizatoriu nuotr. nospr-571d155cd210de7a04a1f7681c8a1d52.jpg

    CHORO BALSAI PASKELBS MUZIKOS FESTIVALIO LENKIJOJE PRADŽIĄ

    2017.05.03

    Gegužės 12 d. Silezijos mieste Katovicuose, NOSPR koncertų salėje prasidės trečiasis tarptautinis muzikos festivalis „Katowice Kultura Natura“. Festivalis pradėtas rengti 2015 m., o Kauno valstybinis choras jame svečiuosis jau antrą kartą. 
     
    Šįmet kolektyvas sulaukė itin didelio įvertinimo, o kartu ir atsakomybės, nes būtent Kauno choristai, dainuodami a cappella, pradės įžanginį šios muzikinės šventės koncertą, kuriame atliks Arnoldo Schönbergo kantatą „Friede au Erden“, nebaigtą oratoriją „Die Jakobsleiter“ bei Karolio Szymanowskio kantatą „Demeter“.
     
    Scena choras dalinsis su ryškiausiais atlikėjais – sopranais Elisabeth Meier ir Agata Zubel, altu Katharina Magiera, tenorais Kurtu Azesbergeriu, Michaeliu Pflummu, Dominiku Wortigu, baritonais Dietrichu Henschelu, Ralfu Lukasu ir Stephanu Genzu bei Nacionaliniu Lenkijos radijo simfoniniu orkestru. Gausų atlikėjų būrį suvienys tikslus festivalio meno vadovo ir dirigento Alexanderio Liebreicho batutos mostas.
     
    A. Liebreichas laikomas vienu talentingiausių savo kartos dirigentų. 2012 m. pradėjęs eiti Nacionalinio Lenkijos radijo simfoninio orkestro pagrindinio dirigento pareigas, šiandien visoje Lenkijoje yra plačiai žinomas kaip atnaujinęs šio pernelyg tradicinio orkestro skambesį bei programą. Praeityje A. Liebreichas yra buvęs ir Miuncheno kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas (2006-2016 m.).
     
    Jo vadovavimas išsiskyrė stebėtinais pasiekimais vystant bei plėtojant naujus koncertų formatus. Inovatyvios A. Liebreicho idėjos bei ryški jo pastangomis pasiekta pažanga neaplenkė ir 2011-2014 m. vadovauto Pietų Korėjos tarptautinio Tongyeongo muzikos festivalio. Dėl išskirtinio ir gilaus požiūrio, šis menininkas nuolat ieško ir atranda naujas perspektyvas, jam vienodai aktualūs tiek istoriniai, socialiniai, tiek ir politiniai muzikos aspektai.
     
    Kauno valstybinis choras – reiškinys, be kurio sunkiai įsivaizduojama šiandieninė Lietuvos profesionalaus chorinio muzikavimo kultūra. Kolektyvas aktyviai reiškiasi prestižinių pasaulio muzikos festivalių – „Prahos pavasario“ (Čekija), Romos ir Vatikano sakralinės muzikos (Italija), Siono (Šveicarija), Makao (Kinija) ir kitų scenose. Jau tradicija tampantis dalyvavimas festivalyje „Katowice Kultura Natura“ – dar vienas choro profesionalumo bei muzikinės brandos patvirtinimas.
     
    Šiuolaikinių komunikacijos priemonių dėka tiesioginio pokalbio dalyviais gali tapti net skirtingose valstybėse – šį kartą kaimyninėse Lietuvoje ir Lenkijoje esantys pašnekovai. Muzikologė Rasa Aukštuolytė, Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovas Rimantas Klevečka bei dirigentas A. Liebreichas diskutavo apie šių metų festivalio „Katowice Kultura Natura“ koncepciją bei renginio svečius.
     
    Kauno valstybinis choras dalyvavo pirmajame - 2015 metais vykusiame tarptautiniame muzikos festivalyje „Katowice Kultura Natura“. Rimantai, ką kolektyvui reiškia kvietimas antrą kartą dalyvauti šiame renginyje?
     
    Rimantas Klevečka: Festivalis kasmet auga, stiprėja ir tampa svarbiu kultūriniu reiškiniu ne tik Lenkijos meninio, muzikinio gyvenimo kontekste, bet ir kur kas platesniu mastu. Tai, kad antrą kartą sulaukiame festivalio organizatorių dėmesio ir kvietimo dalyvauti renginyje, visų pirma, reiškia aukšto choro profesionalumo pripažinimą ir įvertinimą, o kartu yra neeilinė galimybė tapti aktyviais labai turiningos programos dalyviais, atlikti įdomius, pastangų ir meistriškumo reikalaujančius kūrinius, susitikti ir koncertuoti drauge su itin aukšto meninio lygio atlikėjais bei muzikiniais kolektyvais.
     
    Kuo, Jūsų manymu, šis renginys įdomus ir patrauklus klausytojams?
     
    Alexander Liebreichas: Nors ši muzikinė šventė, galima sakyti, yra pradiniame raidos etape ir dar tik kuria savąsias tradicijas, išskirtinių koncertų, vykusių Silezijos mieste - Katovicuose, aidai jau nuskambėjo visame muzikiniame pasaulyje. Aukščiausio lygio atlikėjai, tokie kaip Kauno valstybinis choras, puiki salė, konceptuali programa ir nuostabus svetingumas jau yra tapę skiriamaisiais renginio ženklais.
     
    R.K.: Manau, jog, visų pirma, Katovicuose rengiamas festivalis išsiskiria tuo, kad renginio organizatoriai kasmet apibrėžia temą, kuri savotiškai vienija įvairius renginio metu vykstančius kultūrinius įvykius ir viso festivalio metu skamba tartum jo leitmotyvas. Klausytojus, manyčiau, patraukia ir tai, kad festivalio programa nuosekliai apgalvota, publikai stengiamasi pristatyti kartais galbūt rečiau atliekamus, tačiau turiniu ir muzikine forma įdomius žymių kompozitorių kūrinius. Be to, renginio organizatoriai itin daug dirba stengdamiesi pakviesti dalyvauti festivalyje išties geriausius, tarptautinį pripažinimą pelniusius ir patirtį atliekant vieno ar kito formato muzikos kūrinius turinčius atlikėjus ir kolektyvus, todėl klausytojams tai išskirtinė proga vienoje vietoje pamatyti ir išgirsti taip gausiai susirinkusius aukščiausio lygio muzikus.
     
    Kas skatina, traukia grįžti atlikėjus? 
     
    R. K.: Manau, daugelis dalykų – tai ir organizatorių dėmesingumas, šiltas ir malonus bendradarbiavimas ruošiantis renginiui, o taip pat ir tai, kad kiekvienais metais festivalis pasitinka atsinaujinęs, siūlantis naują temą, galimybes susitikti su kolegomis muzikais iš pačių įvairiausių šalių, kartu atlikti įdomius, originalius, dažnai choro iki tol dar nedainuotus kūrinius, užmegzti kontaktus tolimesniam bendradarbiavimui.
     
    Pagrindinė pirmojo festivalio tema buvo „Metamorfozės“, antrojo pasirodymus vienijo „Dvasingumo“ tematika. Kokia koncepcija išryškės 2017-ųjų metų festivalyje?
     
    A.L.: Šių metų festivalio motto yra „Žemė”.
     
    Kas nulėmė būtent tokios koncepcijos pasirinkimą?
     
    A. L.: Nors semantinio sąvokos „žemė” lauko – nuo mažos dulkelės iki didžiulės mūsų planetos, atrodytų, neįmanoma aprėpti, iš tiesų šie du kraštutinumai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Problema ta, kad mes visi per dažnai tai pamirštame. Pats pamatas, ant kurio mes stovime – mūsų žemė – yra neatsiejama nuo viso gyvenimo. Globalūs santykiai, stebinanti žmonių masių kova dėl gamtos išteklių, pinigų ir religinio dominavimo, pripildo mus siaubo ir nevilties. Mes prarandame savo šaknis ir atsakomybės jausmą už mus supančius žmones bei natūralią aplinką. Katovicai, kaip joks kitas miestas, yra tikras „žemės” simbolis. Tai siekia gilias vietines anglies kasybos tradicijas. Taigi miestas ir jo gyventojai yra stipriai susiję su turtinga regiono kultūra.
     
    Ko gero neatsitiktinai šių metų festivalio pradžiai pasirinkta ir A. Schönbergo kantata „Friede auf Erden“.
     
    A.L.: Šis kūrinys bus atliekamas vieninteliu instrumentu - žmonių balsais, t. y. a cappella. Pakviesdami Kauno valstybinį chorą, mes norėjome įtraukti tarptautinį aspektą, tačiau kartu neprarasti jautrumo, susijusio su mūsų atsakomybe šiai ypatingai vietai ir jos autentiškumui.
     
    Rimantai, kokias asociacijas „žemės“ tema kelia Jums?
     
    R.K.: Mąstydamas apie šių metų festivaliui pasirinktą tematiką, galiu tik įvertinti organizatorių įžvalgumą, gebėjimą įsijausti ir festivaliu išreikšti tai, kas šiandien svarbu ir reikšminga visiems. Prieš porą metų popiežius Pranciškus paskelbė encikliką „Laudato si“, primindamas, kad mūsų žemė yra bendrieji namai. Deja, šiandien vykstančių karinių konfliktų, socialinių krizių, ekologinių katastrofų akivaizdoje matome, kokie jie trapūs, pažeidžiami, o neretai ir nevertinami. Manau, kad pradedamajame koncerte choro atliekama A. Schönbergo kantata „Friede auf Erden“ – „Ramybė žemėje“ privalo nuskambėti kaip atkaklus kvietimas siekti santarvės ir harmonijos su žeme ir vienas su kitu. Manau, jog meno, muzikos galia yra ir privalo būti tokios darnos ir harmonijos šauklys, atsvara tam, kas destruktyvu.
     
    Ar sutinkate, kad šio sudėtingo kūrinio atlikimas – ne tik iššūkis, bet ir choro profesionalumo įrodymas?
     
    R.K.: Tai, jog A. Schönbergo kantata yra neeilinis kūrinys, reikalaujantis ypatingų įgūdžių, ištobulintos muzikinės technikos, mano nuomone, iškalbingai liudija faktas, kad praėjus keletui metų po kantatos, kurią kompozitorius parašė a cappella atlikimui, sukūrimo, partitūrą vis dėlto teko papildyti akompanimentu, kadangi vokalinis audinys techniškai išties sudėtingas. Manau tai, kad festivalyje nutarta atlikti pirminį – a cappella – kantatos variantą ir tam organizatoriai pasirinkto būtent Kauno dainininkus, neabejotinai kalba apie choro, kuris yra pajėgus priimti tokį iššūkį, profesionalumą
     
    Dėkoju už pokalbį ir linkiu įkvepiančių artėjančio festivalio akimirkų.
     
    Muzikologė Rasa Aukštuolytė
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Schonberg Die Jakobsleiter Kaunas State Choir-8792e17b123f93d3a8f5aa6f77df623f.jpg

    KAUNO VALSTYBINIS CHORAS PRISTATO 20-OJO AMŽIAUS KLASIKĄ

    2017.04.29

    Gegužės 12 d. Lenkijos mieste Katovicuose prasidės trečiasis muzikos festivalis „Katowice Kultura Natura“. Festivalio atidarymo koncerte NOSPR koncertų salėje Kauno valstybinis choras a capella atliks Arnoldo Schönbergo „Friede auf Erden“, to paties autoriaus „Die Jakobsleiter“ bei Karolio Szymanowskio „Demeter“. Chorui talkins Nacionalinis Lenkijos radijo simfoninis orkestras ir būrys žinomų solistų iš Vokietijos, Lenkijos bei Rusijos. Dirigentas – Alexandras Liebreichas. Atidarymo koncerte taip pat skambės Josepho Haydno Simfonija Nr. 39.

    A.Schönbergas – viena ryškiausių figūrų akademinės muzikos kanono olimpe. Tai neeilinį statusą turintis kompozitorius, su kuriuo asocijuojama XX a. epochos akademinėje muzikoje pradžia. Jo kūryba negrįžtamai pakeitė ne tik iki tol romantika persmelktą europinės muzikos paradigmą, bet ir visą Vakarų muzikos istoriją.

    Įdomu, jog būtent A. Schönbergas yra laikomas antrosios Vienos mokyklos pradininku, nors po J. Haydno, Wolfgango Amadeaus Mozarto ir Ludwigo van Beethoveno Austrijos sostinėje gyveno ir kūrė ne vienas žymus kompozitorius. Tai ir Franzas Schubertas, Johannesas Brahmsas, Antonas Bruckneris, Franzas Lisztas, Richardas Straussas ar Gustavas Mahleris.

    A.Schönbergo kūrybos pradžia neatsiejama nuo Richardo Wagnerio, o vėliau ir to paties G. Mahlerio inovacijų harmoniniuose muzikinių kompozicijų rėmuose, kurias A.Schönbergas išplėtojo iki pat tonalumo paraščių. Progresyviai chromatiško harmoninio žargono kupinos ankstyvosios A.Schönbergo kompozicijos padėjo pamatus vėlesniam tonalumo įsipareigojimų atsisakymui. Ir nors, pasak Alexo Rosso, F. Lisztas buvo vienas pirmųjų, išsižadėjusių mažorinės ir minorinės tonalumo sistemos pagrindų, daugumai akademinės muzikos mylėtojų atonalios muzikos Vakarų kultūroje pradžia asocijuojasi ne su garsiuoju vengrų fortepijono virtuozu, o su A. Schönbergu.

    Nedidelės apimties kantata „Friede auf Erden“ („Ramybė žemėje“), kurią atliks choras, sukurta pagal Conrado Ferdinando Meyerio tekstą. Kūrinys, kurį pats kompozitorius dar 1923 m. apibūdino kaip „iliuziją mišriam chorui“, parašytas tuo metu, kai pats A. Schönbergas vis dar tikėjo kantatoje išaukštinta utopija, susijusia su C.F. Meyerio tekstu, jog užgimusio Kristaus meilė nutrauksianti kraujo liejimą bei padarysianti galą visiems karams, įžiebsianti žemėje taiką ir ramybę. Kantata taip pat žymi pereinamąjį periodą kompozitoriaus kūryboje, kai vėlyvasis romantizmas moduliavo link atonalaus ekspresionizmo. Įdomu tai, jog ankstyvoji kantatos versija buvo parašyta chorui a capella, tačiau dėl itin sudėtingo vokalo vėliau kompozitoriui teko sukurti orkestro akompanimentą.

    Kitas choro atliekamas kūrinys – oratorija „Die Jakobsleiter“ („Jokūbo kopėčios“) žymi kūrybinį A. Schönbergo perėjimą nuo kontekstualaus atonalumo prie labiau įrėmintos dvylikos tonų sistemos, ypatingai pasireiškusios naudojant heksakordus. Dėl pašaukimo karinėn tarnybon, pats kompozitorius oratorijos nebaigė rašyti, tačiau jo antrosios žmonos Gertrūdos prašymu, finalinius kūrinio štrichus sudėjo A. Schönbergo mokinys Winfriedas Zilligas. Honore de Balzaco filosofinio romano „Seraphita“ įkvėptoje oratorijoje apdainuojama žemiško ir dvasinio pasaulių jungtis, kurią simbolizuoja Jokūbo sapne regėti kopėčiomis aukštyn į dangų kopiantys ir besileidžiantys angelai. Kaip ir daugelyje dramatinių kompozitoriaus darbų, sukurtų atonaliuoju laikotarpiu, autobiografiniai motyvai pastebimi ir choro atliekamoje oratorijoje. Vienas oratorijos personažų simbolizuoja XX a. menininką, bendraminčių apsuptyje žvelgiantį į kultūrinį rytojų ir tuo pačiu ieškantį jėgų, reikalingų įgyvendinti jam patikėtus aukštesnės vertės siekius.

    Tuo tarpu K. Szymanowskį galima laikyti vienu iš dviejų reikšmingiausių XX a. pirmosios pusės lenkų kilmės kompozitorių, priskiriamų „Jaunosios Lenkijos“ meninio judėjimo muzikinės atšakos pradininkams. Kaip ir A. Schönbergo, taip ir ankstyvoji K. Szymanowskio kūryba neatsiejama nuo vėlyvojo germanų romantizmo. Tai neturėtų stebinti, kadangi nors ir neilgai, tačiau kurį laiką garsusis lenkų kompozitorius gyveno Vienoje. Kita vertus, skirtingai nei antrosios Vienos mokyklos pradininko, vėlesnis K. Szymanowskio kūrybinis kelias paženklintas stipria prancūzų impresionizmo meninės krypties atstovų Claude Debussy, Maurice Ravelio bei vėlyvųjų Aleksandro Skriabino darbų įtaka.

    Ypatingas dėmesys K. Szymanowskio kūryboje teikiamas hedonistinei kultūrai, stipriai susijusiai su „Jaunosios Lenkijos“ meninio judėjimo dvasia. Būtent graikų, arabų ar Viduržemio jūros regiono kultūrų tematika išskiria kompozitorių iš kitų to meto muzikos kūrėjų. Choro atliekama kantata „Demeter“ kaip niekas kitas atspindi šį K. Szymanowskio kūrybos bruožą. Tai nepelnytai pamirštas kūrinys, baigtas rašyti Lietuvoje, Dūkšto dvare ir kupinas „Jaunosios Lenkijos“ meniniam judėjimui būdingų idėjų. Kantata – tai graikų deivės Demetros, kuri ieškodama dukters Persefonės klaidžioja po žemę ir lieja savo skausmą, rauda. Tiesa, dramatizmo kompozitoriaus muzikoje nedaug, o santūri emocinė deivės būsena nutapyta impresionistinės paletės spalvomis. Ypač svarbus vaidmuo kūrinyje tenka chorui, kuris kaip niekas kitas prisideda prie specifinės atmosferos kūrimo. Atonali choro partija neturi teksto ir yra atliekama užvertomis lūpomis arba dainuojant balsę „a“.

    Choro vadovas Petras Bingelis pasidalijo savo mintimis apie naujus iššūkius, su kuriais susiduriama atliekant ankstyvąją XX a. akademinę muziką: „Choras per penkis dešimtmečius yra daug pasiekęs ir sukaupęs nemažą patirtį. Jo repertuaro apimtis – tai rodiklis, jog choristams nėra nieko neįveikiamo, o bet kuris naujas kūrinys – tai iššūkis, kurį stengiamės priimti ir įveikti“.

    Anot choro atstovo Rimanto Klevečkos, dalyvauti festivalyje choras buvo pakviestas prieš pusmetį, todėl turėjo pakankamai laiko gerai pasirengti, įsigilinti į repetuojamų kūrinių muzikinį audinį, dermes bei tekstus. Paklaustas, į ką kreipiamas didžiausias dėmesys, R. Klevečka nedaugžodžiauja: „Choras visiems kūriniams skiria vienodą dėmesį. Svarbiausia yra susitelkti į meninę atlikimo kokybę, raišką. Tai svarbiausias choro siekis“.

    XX a. akademinė užsienio muzika choro repertuare nėra itin dažna, todėl nepaprastai smalsu, kaip dainininkams seksis atlikti atonalumu išsiskiriančius A. Schönbergo bei K. Szymanowskio kūrinius. Įdomu ir tai, kaip choras suskambės, atlikdamas prie populiariausių lenkų kompozitoriaus K. Szymanowskio veikalų nepriskiriamą kantatą „Demeter“ ir kokia bus kompozitoriaus gimtinės publikos reakcija. Tiesa, pagrindinis koncerto akcentas – antrosios Vienos mokyklos pradininko darbai. A. Schönbergas savo muzika iškelia neišmatuojamai sudėtingus uždavinius, nesvarbu kas ją beatliktų, o festivalio organizatorių pasitikėjimas Kauno valstybiniu choru – dar vienas svarbus įnašas į Kauno bei visos Lietuvos kultūrinį kapitalą.
     

    Muzikologas Rokas Kučinskas

    muzikusajunga.lt

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Kauno valstybinis choras koncerte Lietuva brangi-6968440f862b03d381ac70c67fae1bd2.jpg

    KOVO 11-ĄJĄ SKAMBĖS GRAŽIAUSIA LIETUVIŠKA MUZIKA

    2017.03.06

    Kovo 11-oji – kiekvienam lietuviui ypatinga, ilgus dešimtmečius lauktos Nepriklausomybės ženklu pažymėta diena. Šia proga visoje šalyje skambės daug šventinių kalbų, posmų, aukštinančių mūsų tautą bei jos istoriją, o Lietuvos Nacionalinė filharmonija pakvies šventę pasitikti aidint darnių Kauno valstybinio choro dainininkų balsų atliekamai lietuviškai dainai.
     
    Lordas Yehudi Menuhinas Kauno chorą yra pavadinęs aukščiausio lygio kolektyvu. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas stambios formos pasaulinės klasikos šedevrų atlikimais, choras nemažiau garsus ir lietuvių muzikos puoselėjimu bei sklaida. Ypatingą vietą kolektyvo repertuare bei diskografijoje užima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Vlado Švedo, Broniaus Kutavičiaus ir jaunesnės kartos lietuvių autorių chorinės muzikos kūriniai.
     
    Šventinis choro koncertas visai Lietuvai svarbią dieną – ne atsitiktinumas. Anot Nacionalinės filharmonijos vadovės Rūtos Prusevičienės: „Choro ir jo įkūrėjo – maestro Petro Bingelio meninė, pilietinė ir bendruomeninė veikla, angažavimasis lietuvių kompozitorių kūrybos atlikimui ir sklaidai, dėmesys regionų klausytojams bei atstovavimas Lietuvos chorinei kultūrai pasaulyje tiesiog sutapatina choro vardą su svarbiausiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos įvykiais ir datomis“.
     
    Vedamas meno vadovo ir dirigento P. Bingelio, koncerte choras pristatys programą  „Lietuva brangi“. Gerai žinoma, Maironio žodžiais sukurta ir tartum antruoju valstybėa himnu tapusi J. Naujalio daina kaip gražus ir prasmingas leitmotyvas nuolat skamba kūrybinėje choro veikloje. Kauniečių atliekama, 2012 m. apie Lietuvos muzikinę tradiciją ji liudijo tolimojoje Kinijoje vykusiame 26-ajame Makao muzikos festivalyje. „Lietuva brangi“ pavadinta ir 2000 m. išleista choro kompaktinė plokštelė, kurioje įamžinta žymiausių XX a. pradžios lietuvių kompozitorių patriotinė ir sakralinė muzika.
     
    Renginyje nestigs gražiausios lietuviškos chorinės muzikos: tiek daugiau nei prieš šimtmetį, tiek ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę parašytų kūrinių. Programoje pristatomi kelių kartų lietuvių muzikos kūrėjai: pirmieji tautiškosios muzikos puoselėtojai – Vincas Kudirka, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Aleksandras Kačanauskas, vėliau nenuilstamai lietuvių muzikos kultūrą plėtoję Julius Juzeliūnas, Rimvydas Žigaitis, Zigmas Virkšas bei skirtingų kartų nūdienos autoriai – Algimantas Bražinskas, Vytautas Barkauskas, Vytautas Miškinis, Vaclovas Augustinas.
     
    Atlikdami didžiąją dalį koncerto programos, atlikėjai paklus ilgamečio savo vadovo dirigento P. Bingelio mostams. Kolektyvo vedlys įvertintas daugeliu įvairių apdovanojimų: 1993 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1994 m. apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2008 m. išrinktas Kaunmiesto garbės piliečiu, o 2013 m. gavo Kultūros ministerijos įteiktą garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Išskirtinis ir jaudinantis įvertinimas P. Bingelį sieja su koncerto programoje skambėsiančiu Lietuvos chorinės muzikos patriarchu – J. Naujaliu: maestro saugo autentišką jo batutą, daugiau nei prieš tris dešimtmečius perduotą kompozitoriaus dukters Zofijos Naujalytės.
     
    Kita vertus, klausytojai turės progos prie dirigento pulto išvysti ir jaunuosius choro dirigentus – Kęstutį Jakeliūną bei Mindaugą Radzevičių. K. Jakeliūnas diriguos V. Miškinio kompoziciją „Oi, šąla šąla“, kurią su choru atlikdamas „Prahos pavasario“ festivalyje, pelnė nenuilstamus Čekijos klausytojų aplodismentus, o M. Radzevičius – Z. Virkšo dainą „Oi, ant kalno“.
     
    Anot K. Jakeliūno, V. Miškinio kompozicija „Oi, šąla šąla“ – vienas spalvingiausių kompozitoriaus kūrinių. „Nuo pat pirmosios choro frazės – kanono, kurį dainuoja sopranai, muzika nukelia į užburtą pirmųjų snaigių žaismą, o palaipsniui prisijungiant kitiems balsams, harmonija tirštėja iki įstabiai grakštaus pūgos šėlsmo. Ryškiausias koloritas ir šviesos įspūdis juntamas vidurinėje kūrinio dalyje. Sopranui dainuojant solo ir chorui atsakant, kiekvienos frazės pabaigoje suskamba varpelis, kuris tarytum sustabdo laiko tėkmę“, – mintimis dalinosi dirigentas.
     
    M. Radzevičiaus drauge su choru paruošta Z. Virkšo išplėtota lietuvių liaudies daina „Oi, ant kalno“ įdomi muzikinės minties plėtote. Pasitelkdamas daugiabalsį muzikinį audinį, išraiškingai pasikartojančius melodinius motyvus bei daugiasluoksnę ritmiką, kompozitorius formuoja labai intensyvų, pulsuojantį muzikinį klasterį, kuris išryškina pagrindinę liaudies dainos temą. Svarbi ir nuolat aktuali idėjinė dainos tema, kviečianti ginti Tėvynės laisvę, nesibaiminti net ir pačios didžiausios aukos.
     
    K. Jakeliūnas galimybę dirbti su choru apibūdina kaip ypatingą patirtį, kupiną kasdienių muzikinių gelmių ieškojimų, kopimo į meistriškumo aukštumas bei profesionalių P. Bingelio patarimų: „Tai išties neįkainojamos vertybės, į gyvenimą ir kūrybinę veiklą įliejančios prasmės, skatinančios labiau realizuoti savo sugebėjimus, išlaisvinti kūrybinį potencialą, drąsiau įgyvendinti kūrybinius sumanymus“.
     
    M. Radzevičius chorą lygina su maža valstybe, kurioje visi, nors ir būdami skirtingi, dirba vardan vieno tikslo: „Tai komandinis darbas. Dažnai tenka ieškoti kompromiso, įsiklausyti į kito nuomonę. Manau, kad taip pasiekiamas geriausias rezultatas“. Anot dirigento, kiekvienas choro kūrybinės veiklos sezonas atneša vis naujų iššūkių, įdomių programų, neretai drąsių muzikinių eksperimentų ir kuria dinamišką atmosferą, leidžiančią skleistis kūrybiniam menininkų potencialui.
     
    Nepriklausomybės atkūrimas minimas valstybiniu mastu, tačiau šio įvykio reikšmę kiekvienas išgyvena savitai bei asmeniškai. Štai R. Prusevičienė 1990 m. kovo 11 d. sieja ne tik su reikšmingais pokyčiais valstybės, bet ir savo pačios gyvenime: „Asmeniškai man tai yra milžiniškas lūžis ir valstybės, ir mano gyvenime, susijęs su dalyvavimu laisvos Lietuvos kūrime, laisvės iškeltų dilemų suvokimu. Ši diena nulėmė mano apsisprendimą atsisakyti tolimesnių studijų užsienyje ir likti Lietuvoje bei aktyviai dalyvauti gyvojoje istorijoje“. Dirigentui K. Jakeliūnui Kovo 11-oji asocijuojasi su pamatinėmis vertybėmis – drąsa, ryžtu, tikėjimu ir vienybe: „Kartais pasigirsta nuomonių, jog tai tėra eilinė nedarbo diena. Girdint tokius žodžius, liūdina, kad nepriklausomos Lietuvos žmonės pradeda nebevertinti laisvės, kuria visada tikėjome, už kurią sunkiai, atkakliai, vieningai kovota“. M. Radzevičius nepamiršta, jog laisvė visuomet neatsiejama ir nuo atsakomybės: „Atsakomybė skatina ieškoti ir vykdyti savo kaip žmogaus ir piliečio pašaukimą. Manau, kad mes, atkurtosios valstybės piliečiai, vis labiau suvokiame savo vietą pasaulyje, tapatybę bei atsakomybę“, – teigia dirigentas.
     
    Kauno valstybinis choras klausytojų lauks Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje kovo 11 d., 19 val. Chorui akomponuos Renata Marcinkutė-Lesieur (vargonai) ir Beata Andriuškevičienė (fortepijonas).
     
    Muzikologė Rasa Aukštuolytė
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Gaunod opera Faustas-a1e24e23644ccf985f723013360a4ce6.jpg

    „FAUSTO“ MINIOS ISTORIJOS, ARBA CHORO ASMENYBĖS

    2017.02.19

    Eidami į operos spektaklius, visuomet atkreipiame dėmesį į kūrybinės komandos, solistų pavardes, bet retai kada sustojame ties choro pavadinimu. Esame įpratę, jog tai – vienodais kostiumais aprengtų veiksmo komentatorių minia, dažnai panaši į jau matytą praėjusiame spektaklyje. Visiškai kitą masinių scenų ir darbo su choro atlikėjais būdą jau dešimt metų demonstruoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Ne vienas, matęs jos statytas operas, pripažins, jog čia choro artistai tampa tikrais aktoriais, kurių darbas – sukurti kino juostos veiksmo detalumo vertą antrąjį, o kartais net ir pirmąjį planą. Tam į pagalbą nuolat stoja ir kostiumų bei grimo dailininkai, suteikdami kiekvienam choristui visiškai individualų įvaizdį.
     
    Tikriausiai simboliška tai, jog būtent Vilnius City Operos dešimtmetį žyminčiame „Fausto“ pastatyme į Kongresų rūmų sceną sugrįžtą Kauno choras, vadovaujamas Petro Bingelio, kartu su D. Ibelhauptaite dirbęs dar prieš „Bohemą“ pasirodžiusiuose „Pajacuose“, o vėliau, vyriškoji choro dalis buvo prisijungusi ir „Trubadūre“. Šį kartą mišrus choras susijungia su VCO ansamblio jaunimu, tapdamas įspūdingu 19 a. Paryžiaus visuomenės portretu, aprėpiančiu įvairiausius charakterius, tipažus ir net visiškai netikėtas asmenybes.

    Dalia Ibelhauptaitė apie bendradarbiavimą su Kauno valstybiniu choru: „Kauno valstybinis choras „Fauste“ sudaro visų didžiųjų chorinių scenų pagrindą. Jie visad garsėjo savo itin aukštu vokaliniu profesionalumu, išugdytu maestro Petro Bingelio, kurio muzikinė patirtis – tikras lobis ir mūsų kolektyvas labai džiaugiasi galėdamas kurti kartu su geriausiais srities profesionalais, savo darbais garsėjančiais toli už Lietuvos ribų. Taigi, žinojome, jog šis jie geba atlikti sudėtingiausius muzikinius kūrinius, bet net negalėjome pasvajoti, jog nevaidinantis choras taps tokiais įtaigiais aktoriais, scenoje judančiais ir kuriančiais įdomius, savitus ir individualius personažus! Jų darbas „Fauste“ – triumfas, pasiektas ilgu ir sunkiu darbu, atsidavimu vaidybos idėjai ir tik dar kartą įrodo, kad žmonės, turintys meniškas sielas yra neribotų galimybių.

    Esu nepaprastai nustebinta kiekvieno iš choristų fantazija, jų sukurtomis personažų istorijomis, mini siužetais, kurie taip organiškai susipina į daugiaplanį veiksmą visose jų scenose ir pasiekia mano idealą, – vaidybą scenoje, kaip kine, kuomet kiekvieną personažą gali filmuoti, kaip atskirą istoriją. Ir tai dar susilieja su puikiu vokalu! Ne veltui visos „Fausto“ masinės scenos savo jėga tiesiog rauna Kongresų rūmų stogą! Man atrodo, kad jiems kiekvienas išėjimas į sceną yra didelė šventė ir tą šviesią bei pozityvią energiją choras perduoda kiekvienam žiūrovui.

    Tai – ne pirmas VCO darbas su Kauno valstybiniu choru ir norisi tikėti, kad kelionių, maršrutu Kaunas – Vilnius – Kaunas, ateityje tik daugės. Juk taip gera kurti bendrą pasaulį su žmonėmis, kurie tuo džiaugiasi...“

    Iš tiesų, spektaklio metu negalėdami atitraukti akių nuo galybės skirtingų personažų ir kostiumų, pasidomėjome ir po jais slypinčiomis keliomis individualiomis choro vokalistų istorijomis bei patirtimis dirbant su VCO trupe.

    Kaip pasakoja jau ir „Pajacuose“, o vėliau – „Trubadūre“ kartu su D. Ibelhauptaite dirbęs Kauno valstybinio choro vokalistas Zenonas Butkevičius, iš pradžių operoje gali būti sunku: „Juk mes, choristai, iš tiesų esame gana statiškos profesijos žmonės, o operos pasaulis yra visai kitoks, – čia daug veiksmo, be to, tu kuri personažą ir vieną dieną gali būti aristokratu, o kitą – vargšu.“

    Šį kartą Zenonui teko padavėjo rolė, kurią jis priėmė su visais jos iššūkiais ir specifika: „Taip, teko atsidurti kitoje baro pusėje ir manau, jog ateityje į barmenus žiūrėsiu kitaip. Ruošdamasis spektakliams supratau, jog barmenas turi iš tiesų prisijaukinti ir padėklus, ir taures, ir puodelius, – juos valdyti ir neleisti pačiam būti jų valdomam. Tai – įdomi patirtis, kaip ir jau buvę projektai su D. Ibelhauptaitės komanda, kuriuose dalyvauti yra labai įdomu.

    Kas kartą čia masteliai vis didėja, tenka dirbti su naujomis žvaigždėmis, viskas atrodo vis didingiau ir puošniau, – manau tai rodo sėkmę ir teisingą judėjimą pirmyn.“ Paklaustas, ar kas kartą dirbant su VCO režisiere, užduotys scenoje tik sunkėja, atlikėjas atsakė, jog jos sunkėja su kiekvienu spektakliu, nes toks jau yra gyvas kūrybos procesas: „Ir šiandien, nors jau turime ne pirmą premjerą, gavau dar naujų, papildomų užduočių scenoje.“

    „Pajacuose“ taip pat dalyvavusi Edita Karpičienė sakė galinti tik pasidžiaugti, jog profesiniame kelyje ją vis aplanko laimė dirbti tarp genialių kūrėjų ir solistų, pačiai pasijuntant tikra operos žvaigžde: „Čia sulauki begalinio, išskirtinio dėmesio ne tik iš režisieriaus, bet ir iš dailininko, – dėmesio, svarbaus moteriai, parenkant drabužius, sukuriant sceninį įvaizdį, charakterį. Mano visas gyvenimas prabėgo su muzika, – 32 metus praleidau filharmonijoje, dirbant su maestro P. Bingeliu, kuris leido prisiliesti prie didžiojo profesionalaus meno.

    Opera šiame kelyje išskirtinė, čia mes gauname ir pavaidinti, ne tik pastovėti ant choro laiptų. Man pačiai su Kauno valstybiniu choru teko dalyvauti ir „Toskos“ pastatyme Kinijoje. Iš tiesų, galiu tik padėkoti, jog esu būtent čia ir dabar, o likimas mane nuolat suveda su tokiais puikiais žmonėmis. Mūsų profesija – išskirtinė, kurioje negali įsivaizduoti monotonijos ir, žinoma, negali būti be muzikos, nes tiesiog esi jos dalimi, ir tą jauti net atostogaudamas“.

    Kolegei antrino ir Vladimiras Gavrilovas, jau nuo 6 m. ėjęs muzikos keliu ir žinojęs, jog tai yra jo aistra: „Žmogus yra sutvertas tam, kad kurtų ir jei daro tai iš širdies bei meilės, – tai yra lengva. Todėl dirbti Kauno valstybiniame chore man yra džiugu, nes čia mane supa nuostabūs, kūrybingi ir nepailstantys žmonės.

    Nepaprastai smagu dalyvauti tokiuose projektuose, kaip „Faustas“, nes čia galime pavaidinti, o tai mane visuomet traukė, be to, visi vokalistai, studijavę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigėme ir aktorinio meistriškumo kursą. Gera, kai nuostabi režisierė mums suteikia galimybę pasireikšti vaidinant, – dažnai ir pats junti, jog tik išeiti su natomis ir padainuoti darosi mažai... Džiugu ir už žiūrovus, kurie gali išvysti, kaip profesionalūs valstybinio choro dainininkai gali tapti artistais.

    Kiekvienas spektaklis su VCO tampa užduotimi iššūkiu atverti dalelę savęs, – sukurti vaidmenį. Čia kiekvienas susikuriame savo konkrečią istoriją, prigalvojame, kas esame. Tavęs klausia: kas tu būsi šioje operoje? Ir tu renkiesi, – kareivis, pirklys, meras... Kiekvienas gali tapti tuo išsvajotu personažu, fantazuoti ir perteikti visa tai žiūrovui. Na, o kuriant tave supa nuostabūs, kultūringi ir mieli žmonės, todėl kiekviena diena praleista kartu čia netampa darbu, o tiesiog yra tavo gyvenimas. Už tai ir norisi dėkoti“.


    „Faustas“ dešimtmečio spektakliu tapo ne tik pačiai VCO trupei, bet ir choristei Ingai Gudavičienei, kuriai ši opera vainikuoja dešimtmetį su Kauno valstybiniu choru: „Esu laiminga, kad galiu dalyvauti tokio masto operoje, būti su tokiais žmonėmis ir padėti kurti šį nuostabų reginį.“ Inga prisipažįsta, jog darbas su „bohemiečiais“ ją nustebino, – dirbusi Kauno muzikiniame teatre, moteris pasidalino ryškiais ir skirtingais įspūdžiais: „Darbo specifika iš tiesų skiriasi. Kiek teko dalyvauti operečių pastatymuose Kauno muzikiniame teatre, ten choras, kaip ir orkestras buvo lyg atskiras flangas. Režisieriai čia dirba daugiau su solistais, o VCO kiekvienas choro artistas atskleidžiamas kaip herojus, kuris turi savo istoriją ir operoje ją įgyvendina. Ir atmosfera čia – labai šeimyniška, bendravimas šiltas, iš tiesų pajauti, jog visi čia esame viena šeima, gali įsitikinti tuo, jog didžiausia žvaigždė su kiekvienu bendrauja labai paprastai. Scenoje tokie dalykai suteikia daugiau komforto, darosi gera vaidinti, nes sulauki atsako iš kiekvieno scenoje esančio žmogaus. Opera Kauno valstybinio choro repertuare tampa žiburiu, kuris mums leidžia ne tik pajudėti, bet ir išreikšti savo aktorinius gebėjimus“.

    Nemažą sceninę patirtį sukaupęs Robertas Jančkaitis, taip pat dirbęs Kauno muzikiniame teatre, irgi stebisi chorui suteikiamo vaidmens detalumu: „Kitaip, nei įprasta, VCO spektakliuose choras nėra tik pritarėjas, „palinksėtojas galva“, čia kiekvienas žmogus yra mikrospektaklis. Niekur daugiau su tokia praktika man neteko susidurti. Manau, jog būtent dėl to yra gaunamas toks įdomus ir akį traukiantis galutinis rezultatas. Vos prasidėjus repeticijoms jau būna paruoštas pagrindinis scenos veiksmų planas, bet jame mūsų prašo ir leidžia susikurti savo personažus, savo istorijas ir jomis užpildyti tą schemą. Taip tu pats iš tiesų prisidedi prie kūrybinio proceso.

    Be abejonės, profesionalas prieš ateidamas repetuoti turi būti susipažinęs ne tik su muzika, bet ir siužetu, bet šiuo atveju itin svarbia tapo ir pati prancūzų kalba, jos aiški tartis ir niuansai, taip pat padedantys perteikti mintį žiūrovams“.

    Pasak Roberto, tokia praktika scenoje skatina nebijoti klysti ir visad būti pasiruošus „variantą B“, tiksliai žinoti savo veiksmus, bet niekada nepabijoti improvizuoti: „Taip skatinamas kūrybiškumas, ypatingai tada, kai turi „išsivynioti“ iš situacijos, neparodžius žiūrovui, jog kažkas vyko ne pagal planą. Daug kas ir gyvenime vyksta neplanuotai, atsitiktinai, – aš tą puikiai žinau, nes taip prasidėjo mano paties muzikinis kelias... Vieną dieną tiesiog ėjau Kauno senamiesčiu ir išgirdau kažką gražiai dainuojant. Užėjau pasidomėti, o ten buvo muzikos konservatorija, į kurią ir nuėjau mokytis, o vėliau – į LMTA ir šiandien jau skaičiuoju dešimt metų, kaip baritonas Kauno valstybiniame chore...“
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Tautiskos giesmes istorija-a64bb380c530deab24612d568e0885ba.jpg

    „TAUTIŠKOS GIESMĖS“ ISTORIJA - JUNGIANTI IR STIPRINANTI

    2017.02.14

    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, miestų, miestelių ir kaimų gatvėse plazda trispalvės, skamba valstybės himnas – „Tautiška giesmė“. Dažnai kartojame himno žodžius „Lietuva, Tėvyne mūsų“, tačiau ar  žinome vieno iš trijų valstybės simbolių istoriją?
     
    Vincas Kudirka (1858–1899) – gydytojas, visuomenės veikėjas, lietuvių tautinės savimonės budintojas, poetas ir muzikas „Tautišką giesmę“ parašė jau priartėjus gyvenimo saulėlydžiui. Iš paskutiniųjų stengdamasis užpildyti literatūros, politikos ir mokslo mėnraščio „Varpas“ 1898 m. lapkričio–gruodžio numerį, jame išspausdino „Tautišką giesmę“ su pastaba „Gaidą ir žodžius sudėstė V. K.“.
     
    „Tautiška giesmė“– vienintelis chorinis V. Kudirkos kūrinys. Pasak kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus, „šis veikalas tarp visų Vinco Kudirkos kūrinių yra vienas svarbiausių ir įdomiausių, drauge ir reikšmingiausias. Jei jis nieko kito nebūtų parašęs, tik tą vieną dalyką, ir tai jo vardas būtų gyvas tautos lūpose, kaip kad yra šiandien. Šis veikalas vainikuoja visą jo veiklą muzikoj“.
     
    Tačiau V. Kudirkos indėlis į lietuviškos muzikos puoselėjimą yra kur kas didesnis. Nuo mažens artimai susidūręs su dainingu lietuvių folkloru, ėmėsi jį rinkti, rūpinosi liaudies muzikos harmonizavimu. Mokydamasis Varšuvos universitete ir patekęs lenkų saloninės kultūros, puoselėjusios gražias muzikavimo tradicijas, įtakon, sukūrė kompozicijų fortepijonui.
     
    Pats V. Kudirka apie savo „Tautišką giesmę“ yra pranašiškai pasakęs: „Parašiau himną lietuviams“. Tačiau mūsų valstybės himno istorija ne tokia trumpa ir paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
    Iš pradžių Lietuvos himną atstojo Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eilutės: „Tėvynė Lietuva, brangesnė už sveikatą“, parašytos lenkų kalba. Istorinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris tautine giesme paskelbti siūlė Dovydo psalmę „Dievas galybių su mumis!“, o tauta buvo ypač pamėgusi giesmę „Marija, Marija“ (muziką Maironio žodžiams sukomponavo Česlovas Sasnauskas). Tapti Lietuvos himnu pretendavo ir kitos tautos dvasią keliančios, pasididžiavimą garbinga praeitimi žadinančios Maironio eilės: „Kur bėga Šešupė“ (Č. Sasnausko ir Aleksandro Kačanausko muzika), „Užtrauksim naują giesmę, broliai!“ ir „Lietuva brangi“ (Juozo Naujalio muzika). Pastaroji neformaliu Lietuvos himnu buvo tapusi sovietmečiu, kuomet V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ buvo uždrausta.
     
    Tačiau pranašiški V. Kudirkos žodžiai išsipildė: pirmą kartą „Tautiška giesmė“ buvo sugiedota dar esant gyvam jos autoriui – 1899 m. lapkričio 13 dieną Peterburge surengtame koncerte lietuvių studentams šelpti. Po metų būsimasis Lietuvos prezidentas, V. Kudirkos bendramintis ir bendražygis Kazys Grinius spaudoje šią giesmę pavadino tautišku himnu. 1905 metais giesmė buvo atlikta koncerte, surengtame Didžiojo Vilniaus seimo išvakarėse. 1906 metais Rygoje išleistas atskiras leidinys, pavadintas „Lietuvos himnas“.
     
    Veikiausiai retai susimąstome, jog valstybės himnas – neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Pirmieji Lietuvos radijo ir televizijos eteryje kas rytą nuskambantys ir naujai dienai žadinantys garsai – tai Kauno valstybinio choro dainininkų atliekama „Tautiška giesmė“. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Kauno choro padarytas valstybės himno įrašas tapo būtinu atributu, be kurio neįsivaizduojamas nė vienas iškilmingas Lietuvos Respublikos Seimo posėdis, kiti svarbūs valstybiniai ir tautiniai renginiai.
     
    Tačiau ar visada giedodami valstybės himną deramai įsijaučiame į žodžių gilumą ir prasmę? Svetimtaučiai neretai negali atsigėrėti jų grožiu. 1934 m. sausio 22 dieną garsus žurnalistas Marijanas Benermanas Vilniaus lenkų laikraštyje „Słowo“, rašydamas apie lietuvių himną, be kita ko, teigė, jog „eilių minties gilumas ten esąs toks, kad vargiai kur kitur būtų galima tokį rasti...“
     
    Švęsdami Valstybės atkūrimo dieną ir mes atidžiau įsiklausykime į „Tautiškos giesmės“ raginimus mylėti Tėvynę ne tik žodžiais, bet ir darbais... Ir giedokim ją išdidūs!
     
    Rimantas Klevečka
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • I platu kompozitoriu kuriniu pasauli-0ebeedd5a52fefacdb5f8cc9e26e4abe.jpg

    CHORAS - Į PLATŲ KOMPOZITORIŲ KŪRINIŲ PASAULĮ

    2017.02.02

    Nutilus šventinių koncertų šurmuliui ir metams įsibėgėjus, Kauno valstybinis choras savo klausytojus ir vėl kviečia pasinerti į platų, įvairų ir kontrastingą muzikos pasaulį, išgirsti skirtingose epochose, įvairių stilių ir žanrų muziką kūrusių kompozitorių kūrinių.
     
    Vasario 15-19 d. choras kartu su stipriausiomis „Vilnius City Opera“ (VCO) pajėgomis: Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, solistais Lana Kos (Kroatija), Edgaru Montvidu, Almu Švilpa susiburs Vilniaus Kongresų rūmų scenoje. Charles'io Gounod operos „Faustas“ premjera skirta dešimtajam VCO kūrybinės veiklos jubiliejui. Johanno Wolfgango von Goethes dramos motyvais sukurtas „Faustas“ – pirmoji ryški kompozitoriaus sėkmė, pelniusi jam tarptautinį pripažinimą.
     
    „Operoje susipina meilės, pagundos ir amžinos vidinės kovos tarp Dievo ir velnio temos. Tačiau pagrindinis klausimas išlieka tas pats – ką tu galėtum paaukoti, kad pasiektum savo svajonę?“ – mintimis dalijosi režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Rengiantis sceniniam „Fausto“ pastatymui choro dainininkų laukė nemažas iššūkis: opera dainuojama originalo – prancūzų – kalba.
     
    Kovo 11 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiamame šventiniame koncerte, skirtame Nepriklausomybės atkūrimo dienai, choras drauge su pianiste Beata Andriuškevičiene, diriguojami Petro Bingelio, pristatys programą „Lietuva brangi“, kurią sudaro skirtingų epochų, tačiau kiekvienam lietuviui brangiausi Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juliaus Juzeliūno, Rimvydo Žigaičio, Vytauto Miškinio kūriniai, muzikos raštuose iškalbingiausiai įamžinę mūsų tautos ir valstybės istoriją, įsiūbuojantys mintis ir jausmus, skatinantys branginti tėvynės meilę.
     
    Simboliška, kad šiais metais minint Franzo Schuberto gimimo 220-ąsias metines, kovo 16 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 17 d. – Vilniaus Kongresų rūmuose skambės neprilygstamojo austrų romantinės muzikos genijaus, taip pat moderniosios muzikos tėvu, chameleonu, tūkstančio veidų ir stilių kompozitoriumi tituluojamo rusų kompozitoriaus, pianisto, dirigento Igorio Stravinskio sakralinės muzikos opusai. Choristai pirmą kartą atliks F. Schuberto Mišias Nr. 6 (Es-dur), muzikos kritikų laikomas vienu geriausių kompozitoriaus kūrinių apskritai bei tobuliausia jo sukurta religinio žanro kompozicija. Veikalą 32 metų sulaukęs kompozitorius parašė prieš pat savo mirtį – 1828 m., o jo premjera įvyko Vienos Alsergrundo švč. Trejybės bažnyčioje, menančioje Ludwigo van Beethoveno laidotuves, kuriose dalyvavo ir Mišių autorius. Didžiojo Vienos klasiko muzikos įtaka Mišiose nesunkiai pastebima: monumentalumas čia darniai susipina su F. Schuberto kūrybai būdingu lyrizmu ir romantine dvasia.
     
    „Psalmių simfonija“, parašyta 1930 metais po draugo ir ilgamečio bendradarbio Sergejaus Diagilevo mirties, atspindi neoklasicizmo, kurio pradininku muzikoje laikomas I. Stravinskis, įsigalėjimą jo kūryboje, liudija menininko grįžimą prie žmogaus likimo, tikėjimo reikšmės jo gyvenime temų ir yra laikoma vienu jautriausių ir dvasingiausių kompozitoriaus darbų, pelnytai lyginamu su žymiausiais Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeus Mozarto  religinės muzikos šedevrais. Diriguos G.Rinkevičius, akompanuos Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
     
    Kovo 14 d. jubiliejinio – dvidešimtojo – kompozitorių Edvardo Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncerte choras atliks M. K. Čiurlionio kantatą „De profundis“.
     
    1899 m. pavasarį sukurta kantata mišriajam chorui ir simfoniniam orkestrui – diplominis kompozitoriaus darbas Varšuvos muzikos institute. Tai vienintelis jo kūrinys chorui su pritarimu, sukurtas pagal 129-ąją karaliaus Dovydo, trokštančio nusikratyti nuodėmės, psalmę. Koncerto programą papildys Kauno miesto simfoninio orkestro atliekama M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Antonio Vivaldi „Keturi metų laikai“. Grieš smuikininkė iš Vokietijos Ksenija Dubrovskaja. Diriguoti koncerte pakviestas P. Bingelis.
     
    Tęsdamas 2004 metais pradėtą tradiciją, Atvelykio dieną – balandžio 23-iąją – jau dvyliktą kartą Kauno šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios skliautus choras suvirpins velykiniame koncerte „Alleluja“, kuriame diriguos P.Bingelis. Rimties ir susikaupimo laiko – gavėnios – pabaigą ir šventės džiaugsmą paskelbs kompozitorių Jeronimo Kačinsko, Cesaro Francko, Roberto Thompsono, W. A. Mozarto, Pietro Mascagnio, Arthuro Honeggerio, Josepho Kromolickio, Georgo Händelio ir J. Naujalio kūriniai, tapę neatsiejamu muzikiniu pavasario švenčių ženklu, apdainuojantys Prisikėlimo slėpinį, skleidžiantys skaidrią ir pakilią velykinę nuotaiką.
     
    Gegužės 19 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojami Modesto Pitrėno, pakvies klausytis jausmingumu ir muzikos spalvomis pulsuojančios Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“. Iš viduramžių keliaujančių trubadūrų ir vienuolių dainų rinkinio išrinktas 24 dainas C.Orffas suskirstė į tris dalis: „Pavasaris“, „Tavernoje“ ir „Meilės viešpatija“, įrėmintas įžanginio choro, pakartojamo kūrinio pabaigoje.
     
    Tai tik svarbiausi Kauno choro koncertai 2017 metų pirmąjį pusmetį. Juose ketinamas pristatyti platus muzikos spektras sudarys galimybę kiekvienam pasirinkti tai, kas artimiausia, pasisemti naujų įspūdžių, patirti stiprių, teigiamų emocijų.
     
    Parengė Rimantas Klevečka
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis