Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2015

  • festival musica arte sacra1-f43204114f633491b81c79092eca80a1.png

    KAUNO CHORAS SAVO KŪRYBA PADĖJO GELBĖTI MENĄ ROMOJE

    2015.11.09

    Romos ir Vatikano sakralinės muzikos ir meno festivalis, rengiamas jau keturioliktus metus, – vienas iškiliausių įvykių kultūriniame ir muzikiniame Amžinojo miesto gyvenime. Dalyvauti šių metų festivalyje, vykusiame spalio 28–lapkričio 4 d., kurį jo rengėjai – Sakralinės muzikos ir meno fondas – skyrė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties dešimtosioms metinėms paminėti, buvo pakviestas ir Kauno valstybinis choras.
     
    Festivaliu, kaip ir kita fondo veikla, siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į šios organizacijos tikslus: globoti, saugoti, populiarinti ir plėtoti Italijoje sukauptą kultūrinį palikimą bei kaupti lėšas jo restauravimo projektams. Nuo veiklos pradžios fondas aktyviai prisidėjo prie 24 paminklų restauracijos, o 2015 metais didžiausią dėmesį skiria Šv.Petro bazilikos ir garsiosios G.L.Berninio kolonados, juosiančios Šv.Petro aikštę, restauracijos darbams.

    „Tai, kad buvome pakviesti atstovauti Lietuvai tokio aukšto meninio lygio tarptautiniame renginyje, išties reikšminga. Juo labiau kad sakralinė muzika visuomet buvo svarbi choro repertuaro dalis. Festivalio moto – „Menas gelbsti meną“, nes pagrindinis jo rengėjų tikslas – remti kultūrinio, meninio, architektūrinio palikimo puoselėjimą bei atnaujinimą. Didžiuojamės galėdami prie šių kilnių siekių įgyvendinimo prisidėti savo kūryba“, – įspūdžiais apie festivalį dalijosi choro meno vadovas Petras Bingelis.

    Festivalio programa – ne tik įvairi, bet ir dvasiškai turtinga. Sakraliosios ir klasikinės muzikos šedevrus atliko visame pasaulyje garsūs ir pripažinti menininkai, o tarp publikos nestigo aukštų Italijos Respublikos ir Šventojo Sosto asmenų. Festivalį globojo Italijos Respublikos prezidentas, Senatas, Atstovų rūmai, premjeras, kultūros paveldo ir vidaus reikalų ministrai.

    Choras, diriguojamas vokiečių pianisto ir dirigento Justuso Frantzo, kurį su kolektyvu sieja ilgametis kūrybinis bendradarbiavimas, ir Tautų filharmonijos simfoninis orkestras spalio 31 d. vienoje keturių popiežiškųjų – Šv.Pauliaus bazilikoje atliko Gustavo Mahlerio Simfoniją Nr. 2 („Prisikėlimas“). Kūrinyje muzikas perteikė tai, kuo tikėjo visą gyvenimą, – pomirtinio gyvenimo grožį ir prisikėlimą.

    „Choro dainininkams šis kūrinys nėra naujiena, o veikiau neatskiriama ir nuolat atnaujinama repertuaro dalis. Dar šiais metais G.Mahlerio „Prisikėlimas“ skambėjo Šiaulių katedroje ir Klaipėdos koncertų salėje diriguojant Gintarui Rinkevičiui. Prasminga, kad šiemet „Prisikėlimo“ simfonija taip dažnai skamba minint 120 metų nuo jos pirmojo atlikimo Berlyne“, – pabrėžė Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta.

    J.Frantzas, vėl galėdamas koncertuoti su kauniečiais, dėkojo P.Bingeliui ir išreiškė viltį, kad netrukus su choru vėl susitiks scenoje. Komplimentų lietuvių meistriškumui, atlikimo ekspresijai negailėjo ir solo partiją atlikusi Ukrainos nacionalinės operos solistė Angelina Švačka.

    Grįžę iš Italijos, atlikėjai su savo vadovu P.Bingeliu netrukus lankysis Latvijoje, kur gruodžio 30 d. Rygos arenoje, galinčioje sutalpinti iki 12,5 tūkstančio žiūrovų, su solistais ir šokėjais iš viso pasaulio pristatys Lotynų Amerikos pop operą „Carmen Cubana“.
     
    Parengė Rimantas Klevečka
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Kaunas State Philharmonic www.kvch.lt-309e8525f70901802a99e2ff09da0cd4.jpg

    KAUNO FILHARMONIJOJE - NEEILINIS ĮVYKIS

    2015.11.04

    Lapkričio 5 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje – neeilinis įvykis – pasaulinė didelės formos kūrinio premjera. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje puikiai žinoma kompozitorė Zita Bružaitė tarsi vėlinių aidą publikos teismui pateiks įspūdingą septynių dalių „Requiem“, skirtą mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui.
     
    Žanro atsiradimo aplinkybės
     
    „Requiem“ (pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio „ramybė“) žanro kūrinių pradinė paskirtis – gedulingos katalikiškų apeigų mišios. Žanro ištakos – grigališkų melodijų pagrindu formuojamas vienbalsis chorinės muzikos kūrinys be instrumentų pritarimo.
     
    Vėlyvojo renesanso epochoje, greta apeiginio „Requiem“ atsirado autoriniai šio žanro kūriniai. Bėgant laikui „Requiem“ tiesioginė paskirtis kito: iš laidojimo apeigų muzikos jis virto į savarankišką koncertinį kūrinį, dedikuojamą ne tik žmogaus mirčiai, bet ir įvairioms gedulingoms progoms paminėti (Requiem karo ar katastrofų aukoms atminti). Kompozitoriai, rašydami šio žanro kūrinius, vis rečiau imta naudoti originalius grigališkus choralus, dominuojančiu faktoriumi liko tik lotynų kalba parašyti liturginiai tekstai.
     
    Pirmuoju žinomu „Requiem“ autoriumi (apie 1450 m.) laikomas prancūzų-flamandų muzikos mokyklos kompozitorius Johannesas Ockeghemas. Protestantiškąjį „Requiem“, kurio tekstai skiriasi nuo katalikiškojo, pirmasis apie 1636 m. parašė vokiečių kūrėjas Heinrichas Schützas. XVIII a. „Requiem“ tapo kone populiariausiu tradicinės bažnytinės muzikos žanru. Ko gero, lengviau būtų išvardyti kompozitorius, kurie tuo metu nekūrė šio žanro kūrinių. Tiesa, nei baroko genijai Johannas Sebastianas Bachas, Georgas Friedrichas Händelis, nei žymieji Vienos klasikai Josephas Haydnas, Ludwigas van Beethovenas nesukūrė nė vieno „Requiem“.
     
    Pamėgtas skirtingų kompozitorių
     
    Klasicizmo epochoje „Requiem“ imta kurti nebe bažnyčiai, o koncertinėms scenoms. Kūrinius užsakydavo privatūs asmenys (žymusis Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“, užsakytas nežinomo žmogaus), valstybių vadovai (Liugi Cherubini Requiem c-moll, skirtas Liudviko XVI atminimui).
     
    Kartais kompozitoriai šiais kūriniais įamžindavo savo asmenines netektis (didingasis Giuseppe Verdi Requiem, inspiruotas kompozitoriaus mylimo poeto Alessandro Manzoni mirties ar vokišku tekstu sukurtas Johanneso Brahmso „Vokiškasis Requiem“, atsiradęs po kompozitoriaus mamos mirties). Antonio Salieri „Mažasis Requiem“ ir Liugi Cherubini Requiem d-moll buvo sukurti sau patiems. Kiti žymūs XIX a. „Requiem“ kūrėjai buvo Ferenzas Lisztas, Charles Gounod, Camille Saint-Saënsas, Antonas Bruckneris, Gabriel Fauré, Antoninas Dvořákas ir kiti.
     
    Šis žanras liko populiarus ir XX a., bet kompozitoriai vis dažniau pasitelkdavo pasaulietinį tekstą. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Benjamino Britteno „Karo Requiem“, kuriame liturginiai tekstai lotynų kalba susipina su antimilitaristinėmis anglų poeto Wilfredo Oveno eilėmis.
     
    „Requiem“ žanro kūrinių yra parašę ir garsūs Lietuvos kūrėjai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Sasnauskas, Justinas Bašinskas, Vladas Švedas, Antanas Račiūnas, Alvidas Remesa, Vytautas V. Barkauskas, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Gintaras Sodeika ir kiti.
     
    Kompozitorės braižas
     
    Muzikologė Dainora Merčaitytė teigia, kad Z. Bružaitės kūryba – įvairialypė: susidaro įspūdis, tarsi ji sąmoningai keistų braižą, tai prabildama filosofine išmintimi, tai pokštaudama lyg viduramžių špylmanas.
     
    Kompozitorė savo kūriniuose laisvai jungia viduramžių asketizmą ir moderno spalvingumą, liaudies muzikos intonacijas ir džiazines improvizacijas. Z. Bružaitė savo muzika siekia emocinio kontakto su klausytoju, sugeba sudėtingus technologinius procesus pateikti žaismingai, intriguojamai.
     
    Kompozitorė tvirtina, kad kiekvienas jos kūrinys yra individualus, autonomiškas, nepriklausomas nuo ankstesniųjų – tarsi posūkis į kaskart naują, gaivališką garsų tėkmę: „Mano muzikoje, kaip ir daugelio mano amžininkų kūryboje, nėra bendros vientisos sistemos, nepaisoma nuomonių, griežtų taisyklių“.
     
    Himnas amžinybei
     
    Kaip teigia pati kompozitorė, šio „Requiem“ užuomazga gimė per Vėlines, apmąstant mūsų visų laikinumą, aplinką, tarpusavio santykius, laikinus dalykus ir užgyventų daiktų vertę. Lapkričio pirmųjų dienų vakarinių promenadų po Lietuvos kapavietes metu, praeinant pro mūsų artimo – tolimo bičiulio, protėvio ar nepažįstamojo kauburėlius, negali nepajusti ramybės, negrįžtančios praeities, troškimų, iš šio laiko perkeltų anapus, kartu su išėjusiaisiais.
     
    Šis „Requiem“ – tai himnas amžinybei, giedamas tam, kad ten pakiltume taikūs, palikę savo pėdsaką gyvųjų atminimuose, neapleisti tikėjimo, branginę visą gyvastį aplinkui. Nors kūrinio muzikinei kalbai naudojama šių dienų leksika, čia labiau akcentuojama liturginio teksto ir garsinio skambesio emocinė raiška, lemianti lengvai klausomus, netgi atpažįstamus buvusių epochų melodijos, harmonijos bei ritmo vingius.
     
    Šio kūrinio natos augo keliolika metų – iš lėto, galvojant apie savo šalį, jos istoriją, žmones: mažus ir didelius savo darbais, dvasia bei pasiryžimais. Buvusius, klystančius ir klumpančius, teisingus ir dorus, jaunus ir brandžius, sveikus ir ligotus, kūrusius grožį ir dirbusius paprastus kasdienius darbus. „Requiem aeternam“ – amžina ramybė – išėjusiesiems prieš daugelį šimtmečių ir likusiems mūsų vadovėliuose, išblukusiuose atvirukuose...
     
    „Requiem aeternam“ neseniai mums palikusiems ilgesį, prisiminimų graudulį ir gyvenimo istorijos tąsą Lietuvoje ar toli nuo šio krašto; žuvusiesiems nekaltai, tragiškai, tyliai užgesusiems ar patiems save užgesinusiems; išėjusiems tik ką gimus ir negalėjusiems gimti. „Requiem aeternam“ tiems, kurie gyveno, kūrė, juokėsi, mylėjo, svajojo, kentėjo, laukė, tikėjo ir išskrido.
     
    Iškilųjį Z.Bružaitės „Requiem“ atliks Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Diriguos profesorius Petras Bingelis.
     
    DMN inf.
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • NOSPR Concert Hall_www.kvch.lt-44544e97e55504a1d582b60ced181d5f.jpg

    KAUNO VALSTYBINIO CHORO MEISTRIŠKUMĄ ĮVERTINO LENKAI

    2015.05.21

    Maestro Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras sulaukė kvietimo dalyvauti Lenkijoje surengtame muzikos festivalyje „Katowice Kultura Natura“.
     
    Nacionalinio Lenkijos radijo simfoninio orkestro (NOSPR) Didžiojoje koncertų salėje kauniečiai drauge su NOSPR ir Krokuvos Lenkijos radijo choru, Palenkės operos ir filharmonijos vyrų choru, solistais Anna Gabler, Yvonne Naef, Thomu Mohru, Danu Karlströmu atliko austrų ekspresionisto Arnoldo Schönbergo draminę kantatą „Gurės dainos“ – monumentalų, penkiems solistams, naratoriui, chorui ir orkestrui skirtą kūrinį, pasakojantį tragišką viduramžių Danijos valdovo Valdemaro ir jo mylimosios istoriją. Dirigavo Gabrielis Chmura.
     
    Šiuo ryškiu akcentu inauguruotas pirmasis Silezijos sostinėje Katovicuose surengtas tarptautinis muzikos festivalis „Katowice Kultura Natura“. Gegužės 15-24 dienomis festivalyje pristatomas platus ir įvairus repertuaras: simfoninė ir kamerinė muzika, instrumentiniai ir vokaliniai kūriniai, klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių darbai. Festivalyje dalyvaujančių atlikėjų gretose pasaulinio garso solistai – seras Andrásas Schiffas, Miklósas Perény, pianistas, džiazo atlikėjas Stefano Bollani ir kolektyvai – Londono Sinfonietta, Miuncheno kamerinis orkestras, Berlyno RIAS kamerinis choras, Nacionalinis Lenkijos radijo simfoninis orkestras, Silezijos kvartetas, „Camerata Silesia“.
     
    Festivalis rengiamas minint Katovicų miesto įkūrimo 150-ąsias metines, o pagrindinė jo tema – metamorfozės. Silezijos sostinė sparčiai vystosi ir kinta. Pasak festivalio meno direktoriaus Alexanderio Liebreicho, miesto kaita – ne tik išoriškai besimainantis jo veidas, bet pirmiausia kultūrinė metamorfozė, kurią liudija praėjusiais metais klausytojams duris atvėrusi nauja ir moderni NOSPR koncertų salė.
     
    Parengė Rimantas Klevečka
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Conductor Grangean_www.filharmonija.lt-108273aeda545425e15cdf785929f46e.jpg

    LIETUVOS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE SKAMBĖS „VARPAI“

    2015.03.18

    Kovo 21 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambės įspūdinga XX a. pirmosios pusės kūrinių programa, atverianti to laikotarpio muzikos istorijos lūžių ir permainų panoramą. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) pasirodys mūsų publikai puikiai pažįstamas maestro iš Pancūzijos Olivier Grangeanas.

    Simfoninės muzikos koncerte „Simfoniniai fejerverkai“ LNSO su Kauno valstybiniu choru bei solistais Julija Stupnianek (sopranas), Tomu Pavilioniu (tenoras) ir Steinu Skjervoldu (baritonas) atliks monumentalią Sergejaus Rachmaninovo (1873–1943) poemą „Varpai“, parašytą 1913 metais (eilės Edgaro Allano Poe, vertimas į rusų kalbą Konstantino Balmonto). Kalbėdamas su biografu Oskaru Rizemanu apie „Varpus“ kompozitorius prisipažino: „Tai kūrinys, kurį rašiau su aistra ir polėkiu, branginu jį labiausiai iš visų savo darbų“. Rachmaninovas visada pabrėždavo, kad jam be galo svarbi sakralinė šio veikalo prasmė.

    Neįprasta ir sukūrimo istorija. 1912 m. vasarą gyvendamas savo pamėgtoje Ivanovkoje kompozitorius gavo anoniminį laišką, kuriame buvo įdėtas Edgaro Allano Poe poemos „Varpai“ rusiškas vertimas. Trumpame prieraše nepažįstamasis prašė perskaityti poemą, esą šios eilės sukurtos specialiai Rachmaninovui. Tik vėliau paaiškėjo, kad laiško autorė buvo Rachmaninovo mokinė Maša Danilova. Ir iš tiesų kompozitoriui eilės patiko, jis panoro kurti muziką. Perteikti žmogaus gyvenimo atskirus tarpsnius ypač mėgstamų varpų skambesio įvaizdžiais jam buvo labai įdomu.

    Simfoninę vakaro programą papildys įvairiausiomis orkestro spalvomis žaižaruojanti Igorio Stravinskio (1882–1971) orkestrinė fantazija „Fejerverkai“, 1908 m. sukurta kaip dovana bičiulio Nikolajaus Rimskio-Korsakovo dukters Nadeždos ir Maximiliano Steinbergo vestuvių proga, bei Alberto Rousselo (1869–1937) Simfonija Nr. 3, 1927 m. parašyta garsiojo Bostono simfoninio orkestro 50-mečiui.

    Patrauklią programą diriguos prancūzų dirigentas Olivier Grangeanas. Jį Lietuvos publika pažįsta daugiau kaip 15 metų. Pasak maestro, jau per pirmą susitikimą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) jis buvo maloniai nustebintas mūsų muzikantų imlumo, su kolektyvu iškart užsimezgė puikūs profesiniai ir asmeniniai santykiai. Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis dirigentas gastrolių koncertus dažnai rengia pasiūlius Prancūzijos institutui Paryžiuje, kurio iniciatyva pirmąkart atvyko ir į Vilnių.

    Maestro Olivier Grangeano diriguojamas simfoninės muzikos koncertas „Simfoniniai fejerverkai“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambės kovo 21 d., šeštadienį, 19 val. Kovo 20 d. 18 val. ta pati programa bus atlikta Kauno valstybinėje filharmonijoje.

    filharmonija.lt
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Bocelli_Zalgiris Arena in Kaunas 2015-be7024fdaddd9df84fc4d0ffa765e47c.jpg

    ANDREA BOCELLI FENOMENAS RYGOJE IR KAUNE

    2015.01.15

    Kauno valstybinio choro dainininkai, laimingi dainavę su populiariausiu pasaulio tenoru Andrea Bocelli. „Prisilietėmė prie gėrio“, „Neturime žodžių, tai – laimė“, „Kažkas nepaprasto“ – teištarė kalbinami choristai, o jų veidai švytėjo, nors buvo beveik nemiegoję, į Kauną grįžo 3 val. nakties, nes prieš tai su A. Bocelli dainavo Rygoje. Po koncerto „Žalgirio“ arenoje spindėjo jau per 11000 žmonių akys.
     
    Ir vis dėlto kodėl A. Bocelli gerbėjų veidai ima švytėti ir koncerte jie pajunta katarsį? Juk populiarusis italų tenoras scenoje tiesiog paprastai, kukliai stovi ir dainuoja: jokių mostų, kūno kalba perduodamų žinučių, jokio pataikavimo: neiišgirsi nei laužytai tariamo lietuviško „ačiū", nei „Kaunas is wonderfull“ ar pan. A. Bocelli tik šypsosi, ir tai ne dažnai, itin santūriai, tačiau nuo jo neįmanoma atplėšti akių, nes imi matyti kaip muzika skleidžiasi iš žmogaus, iš jo vidaus, kai jokie į išorę nukreipti veiksmai, judesiai ne tik nereikalingi, bet atrodo ir neįmanomi: aklasis tenoras yra apdovanotas dievišku muzikos stebuklo skleidimosi paslaptimi, jis, atrodo, be jokių pastangų išdainuoja sudėtingiausius, galingiausius vokalinius pasažus, jų nesustiprindamas nei vaidyba, nei gestais, nei veido išraiškomis, net kvėpavimu. Per visą koncertą A. Bocelli vis toks pats – kuklus, santūrus ir dėmesingas jį supantiems žmonėms. Kaip pasireiškia jo dėmesingumas? Šitai reikia išvysti, o pamačius netgi imi abejoti, ar mūsų besimainančios išraiškos, judesiai mūsų pačių neapvagia, ar neklaidina, ar „besitaškydami“ į išorę mes neprarandame esminio gebėjimo žvelgti į gylį?
     
    A.Bocceli minkštas, lyrinis tenoras sutalpina savy dramą, jausmingumą, romantizmą, jautrumą ir nesumeluotą dvasingumą. Dažniausiai šie dėmenys išsiskaido, stipriai išreikštą solistas turi vieną jų, tai ir būna jo sėkmės pagrindas (turint mintyje ne technikos, profesinio meistriškumo, o charizmos, įtaigos paslaptį), tačiau A.Bocceli turi juos visus ir dar daugiau. Jo balse stipriai išreikšta drama, jausmingumas, koks bebūtų artimas ir lyriškas, po kurio laiko imtų varginti ar net taptų banalokas, tačiau taip neįvyksta – jautrių, minkštų niuansų prisodrintas tenoras mums perduoda slaptą dangaus pažadą, nors žinojome (buvome išprotavę), bet dabar išgirdome - drama, kančia, skausmas taurina, išskaidrina, apvalo, leidžia pakilti kur kas aukščiau, nei manėmė galintys.
     
    Į sceną bisui Kauno „Žalgirio“ arenoje A.Bocelli buvo kviestas keturis ar penkis kartus, nors savo talento mįslę leido įminti skambant garsiajai „Canto della terra“, kurią, kaip ir kitas, nuostabiai papildė Kauno valstybinio choro daininkai. Jiems ir choro vadovui Petrui Bingeliui asmeniškai padėkojo pats A.Bocelli.
     
    Būtų neteisinga nutylėti koncertui dirigavusį Marcello Rota, kuris kaip taurusis demonas valdė Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, lengvai „susikalbėjo“ su choru, neveltui per repeticiją Kauno valstybinio choro dainininkai tegirdėjo iš jo tik „perfettamente“, „perfettamente“ (it. „puikiai“), nors dirigentas akivaizdžiai griežtas ir nenuolaidžiaujantis, regis, išties turintis demoniškųjų galių (romėniškąja prasme, kur demonas tapatinamas su genijumi, dvasia globėja, vadovaujančia žmogaus veiksmams ir mintims).
    M. Rota beveik mintimis bendraudavo ir su A.Bocelli, programos repertuaro dainų eilės tvarką jie truputi keitė ir, atrodė, vien todėl, kad juto žiūrovus ir vienas kitą tobulai.
     
    Kauno valstybinio choro daininkai jau yra koncertavę su žvaigždėmis - Violeta Urmana, Montserrat Caballe, Dmitrijumi Chvorostovskiu, kitomis – tačiau scenoje tramdyti ašarų greičiausiai jiems dar neteko, nors visi atliekami kūriniai buvo jau kadaise žinomi (skambėjo arijos iš operų „Trubadūras“, „Traviata“, „Turandot“ ) ir tai turbūt dėl to, kad A.Bocelli balsu perduoda šlovės siekio neužgožtą, nuoširdų, nesumeluotą dieviškumo ilgesį.
     
    Garsiajam italų tenorui talkino skaidrus ir stiprus sopranas Serena Farnocchia, taip pat italų daininkė Ilaria Della Bidia (skambėjo ir populiariosios, „Quizas, quizas, quizas“, „Vivo per lei“, „Con te partiro“ dar žinomos kaip „Time To Say Goodbye“, „I Found My Love In Portofino“ ) ir meistriškas gitarų duetas „Carisma“.
     
    Na, o Kauno valstybinio choro dainininkai atsigavę nuo euforijos ir įspūdžių, rengsis kitiems koncertams. Jau sausio 30 d. Vilniaus kongresų rūmų scenoje choras su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru kvies pasiklausyti vieno iš įspūdingiausių simfoninės muzikos kūrinių – G. Mahlerio Antrosios “Prisikėlimo” simfonijos, o gegužės 21 d. skambės vienas iškiliausių muzikos pavyzdžių, prancūzų kompozitoriaus C. Francko oratorija “Les Beatitudes” premjera. Koncertams diriguos Gintaras Rinkevičius.
     
    Enrika Striogaitė
    „Nemunas“, Nr. 3-4
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis