Pasirinkite kalbą

LT
EN
PL
RU
FR
DE
IT
ES

Paieška

Ieškoti

Susisiekite su mumis

lt Rašykite mums Paieška

2014

  • Petras_Bingelis www.kvch.lt-58c5a160d8cf4fc4caa27373ac97013d.jpg

    KAUNO CHORO ĮKŪRĖJO PETRO BINGELIO BAUGINIMAI NEIŠGĄSDINO

    2014.10.24

    45 metų kūrybinės veiklos sukaktį minintis Kauno valstybinis choras nekantriai laukia jubiliejinių koncertų. Jie taps švente žiūrovams ir atlikėjams. Sovietmečiu įkurtas kolektyvas ne visada prieš pasirodymus jausdavosi pakylėtai. Būta ir sudėtingų dienų.
     
    Kauno valstybinis choras su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru penktadienį vilniečius, o šeštadienį kauniečius kviečia kartu žengti į balsais bei instrumentų pasažais kuriamą muzikos rūmą.
     
    Sukakties proga klausytojai Vilniaus Kongresų rūmuose ir Kauno valstybinėje filharmonijoje išgirs vieno iškiliausių lenkų kompozitorių Karolio Szymanowskio kantatą „Stabat Mater“ - tikrą maldą sielai, kurioje susipina naivaus religingumo, pagonybės bei asketiškos valstiečio buities paveikslai.
     
    Koncerto antrąją dalį papuoš auksine klasika tituluojami chorai iš Giueppe Verdi, Vincenzo Bellini, Richardo Wagnerio, Pietro Mascagni operų.
     
    Neįtiko ilgi choristų plaukai
     
    „Daugiau nei du dešimtmečius koncertų laukiame lyg didžiausios šventės. Deja, to negalėjome pasakyti kolektyvo gyvavimo pradžioje. Juk kone prieš kiekvieną pasirodymą baimindavomės perdėtų priekabių: sovietų valdžiai dažnai neįtikdavo mūsų ilgi plaukai, drabužiai, repertuaras“, - atvirai pasakojo Kauno valstybinio choro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausias dirigentas Petras Bingelis.
     
    71 metų menininkas prisiminė atvejį, kaip praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje jo vadovaujamas kolektyvas nuvyko į Rusijos miestą Voronežas. Choristus sutikęs vietos valdininkas garsiai pareiškė, jkad atlikėjai jokiu būdu negali žengti į sceną, nes jų plaukai per ilgi.
     
    Kauniečiams buvo pasiūlyta skubiai apsikirpti arba susirinkti daiktus ir vykti į namus. Priešingu atveju laukia nemalonumai, nes į kiekvieną koncertą ateidavo partijos komiteto narių.
     
    „Ilgi vyrų plaukai Lietuvoje tuo metu buvo labai madingi, ypač tarp menininkų. Juos kirptis atsisakė visi choro nariai. Pasakėme, kad plaukus galime susirišti ir paslėpti po švarkų apykaklėmis. Mums buvo liepta padaryti taip, kad žiūrovai to nepastebėtų. Nežinau, ar publiką trikdė, ar ne neįprastai aukštai pakeltos choristų apykaklės, tačiau koncertas vis tiek įvyko“, - juokėsi P.Bingelis.
     
    Grasino atleisti iš darbo
     
    Dar vieną sovietinės tvarkos sergėtojų nemalonę choras užsitraukė prieš pat 1975 metų Dainų šventę. Tuomet likus kelioms dienoms prieš renginį vykdavo kolektyvo perklausa. Į ją choristai iš Kauno į sostinę atvyko be sceninių drabužių.
     
    „Šiais laikais per perklausas sceninių drabužių nevilkima. To daryti reikalo nematėme ir tuomet. Atrodė, kad svarbiausia - mūsų parengta programa.
     
    Tačiau už tokią neva nepagarbą perklausos dalyviams buvau aprėktas ir vos neišvarytas iš darbo. Prisimenu, kaip kažkoks valdininkas šaukė, kad Kaune jau ne vienus metus netvarka. Ir dar priminė prieš kelerius metus susideginusio Romo Kalantos istoriją“, - kalbėjo tąkart papeikimu atsipirkęs P.Bingelis.
     
    Skelbė lietuviškumo dvasią
     
    Problemų Kauno chorui anais laikais netrūko ir dėl repertuaro. Tai ypač ryšku tapo, kai choristai per koncertus ėmėsi vis dažniau atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius, kuriuos vėliau itin išpopuliarino.
     
    Ypač sovietinę valdžią papiktino Maironio gimimo 125-osioms metinėms skirta choro programa, kurioje netrūko žinomo tautos dainiaus kūrinių.
     
    „Mūsų skleidžiamą lietuviškumo dvasią jautė ne tik žiūrovai, nuo kurių gausos lūžo salės. Jau po pirmųjų koncertų sulaukiau skambučio ir buvau iškviestas rimto pokalbio į partijos komitetą.
     
    Man buvo aiškiai pasakyta, kad kai kurie Maironio kūriniai turi būti visiems laikams išbraukti iš choro repertuaro. Ypač tai buvo taikytina dainai, kurioje minimas Aukščiausiasis“, - pasakojo P.Bingelis.
     
    Po šių perspėjimų draudžiamų dainų kolektyvo programoje nelikdavo, tačiau po kurio laiko choristai į ją vėl įtraukdavo tai vieną, tai kitą Maironio kūrinį.
     
    Choro vadovas ir kolektyvas po šių koncertų nuolat girdėdavo publikos padėkas bei nuogąstavimus, kad nebūtų suimti.
     
    Iveta Skliutaitė
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Dirigentas Petras Bingelis-9f5f9cc9d5eded0a6f176c90cc1fbc06.jpg

    PETRAS BINGELIS. IŠDAINUOTI 45 METAI

    2014.10.09

    1969 m. spalio 23 d. Kauno filharmonijoje itin raiškiai suskambo daina. Dirigentas Petras Bingelis telkė ir kėlė dainininkų balsus į jam vienam tuomet matomą aukštį. Tai, kas užsimota per pirmąją Kauno valstybinio choro repeticiją, tęsiama 45 metus.


    Šiandien kolektyve dainuoja 70 dainininkų. Choras parengęs daugiau nei 150 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių nuo viduramžių iki moderniosios muzikos: oratorijų, kantatų, pasijų, koncertinių ir sceninių operų versijų. Kauno valstybinio choro pasirodymai ir puikūs atsiliepimai apie juos yra nusidriekę nuo Norvegijos fiordų iki Rusijos platybių, nuo Ispanijos kalvų iki Afrikos, nuo Italijos miestų iki Egipto, nuo Graikijos iki Argentinos Andų. Įvairiose pasaulio šalyse surengta daugiau nei 3000 koncertų! Vakarų Europoje choras išgarsėjo 1984 m. Paryžiuje atlikęs M. Theodorakio „Pavasario“ simfoniją Nr. 7.


    Sukaktuvių išvakarėse su Kauno valstybinio choro įkūrėju, vadovu, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu P. BINGELIU kalbasi muzikologė Alina RAMANAUSKIENĖ.


    Kada, jūsų manymu, Kauno choras pasiekė ryškiausio žydėjimo laiką?


    Dar nepasiekė. Vis tebesiekiame... Jei rimtai, meninis lygis – svyruojantis dalykas. Būna ir potvynių, ir atoslūgių. Kiekviename koncerte chorui neįmanoma pasiekti aukščiausią lygį. Balsai – gyvi, neįkainojami instrumentai, jų naujų niekur nenusipirksi. Dėl to chorvedžio profesija labai sudėtinga – su brangenybėmis reikia elgtis atsargiai, apdairiai, tausoti jas. Kita vertus, negalima jų ir seife nuolat laikyti.


    Prisiminkite pirmuosius choro koncertus.


    Pirmasis vyko Šakiuose 1970 m. Buvo gražus ir saulėtas ruduo. Tuomet chorą tesudarė 25 dainininkai, o programoje daugiausia skambėjo a cappella kūriniai. Netrukus dainavome ir Vilniaus filharmonijoje, sulaukėme palankių vertinimų. Svarų ir tuomet itin svarbų žodį spaudoje tarė žymiausi to meto chorvedžiai: Konradas Kaveckas ir Hermanas Perelšteinas. Nuo to laiko pradėjau galvoti, jog Kauno valstybinis choras turi skirtis nuo kitų to meto dainuojančių kolektyvų. Magėjo atlikti stambius vokalinius-instrumentinius veikalus. 1971 m. idėją pavyko įgyvendinti – tuomet pirmąsyk suskambėjo W. A. Mozarto „Requiem“.

    Šias Gedulo mišias choras giedojo daugybę kartų. Gal galėtumėte prisiminti ryškiausią paskutinio W. A. Mozarto kūrinio interpretaciją?


    Daug buvo brandžių ir gražių šios partitūros atlikimo versijų. Atmintyje labiausiai įstrigusi liūdniausia. 1991 m., tuoj po tragiškų Sausio įvykių, šį kūrinį giedojome už laisvę žuvusiems didvyriams, pagerbdami jų atminimą. Gedulo mišios skambėjo Vilniaus sporto rūmuose. Choristų nusiteikimas, atėjusių atsisveikinti su žuvusiaisiais žmonių veidai ir nežemiškas kūrinio skaidrumas susiliejo į nedalomą visumą. Niekad daugiau neteko išgirsti labiau įkvėpto šios W. A. Mozarto partitūros atlikimo.


    Iš 150 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių sunku išskirti pačius reikšmingiausius. Pabandykite...

     

    Prie W. A. Mozarto „Requiem“ būtinai pridėčiau J. S. Bacho Mišias h-moll, L. van Beethoveno „Missa solemnis“, G. F. Handelio „Mesiją“. Iš romantinio repertuaro – G. Verdi’o „Requiem“, S. Rachmaninovo „Liturgiją“, G. Mahlerio vokalines simfonijas (svarbiausia Nr. 8). Mano manymu, tai kulminaciniai muzikos taškai, šedevrai, belaikės vertybės.


    G. F. Handelio oratoriją „Mesijas“ choras giedojo 80 kartų visame Žemės rutulyje. Daugybę sykių kūrinį dirigavo šviesaus atminimo lordas Yehudi Menuhinas. Kauno choras, atlikęs G. Verdi’o „Requiem“, buvo pripažintas Sovietų Sąjungoje. Kai šį kūrinį giedojome Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos salėje, tenykštė spauda rašė, jog 1974 m., G. Verdi’o Gedulo mišias atlikus Milano teatro „La Scala“ chorui, įspūdis buvo menkesnis negu po Kauno choro pasirodymo. Tie žodžiai mums buvo it balzamas su medumi. Kai 2004 m. Romoje duris atvėrė didžiulė koncertų salė, dainavome G. Mahlerio simfoniją Nr. 8 („Tūkstančio atlikėjų“). Per generalinę repeticiją mūsų choro dainininkams plojo dirigentas Myung-Whun Chungas ir visas teatro „La Scala“ choras. Tai tik žiupsnelis įspūdžių, bet jie neišdildomi ir lydės visą mums skirtą laiką.


    O kokie, jūsų manymu, kertiniai Lietuvos muzikos autorių kūriniai? Kantatos? Oratorijos? Pagaliau – dainos?


    Jų nemažai. Išskirsiu pačius ryškiausius. Vienareikšmiai – Broniaus Kutavičiaus muzika. Jo oratorijos – šedevrai, persmelkti mitologinės dvasios, paslapties, magijos. Puikios Algimanto Bražinsko chorinės baladės. Nepralenkiamos Juliaus Juzeliūno dainos pagal Salomėjos Nėries tekstus, daug įdomių dalykų galima surasti Eduardo Balsio vokalinėje-instrumentinėje kūryboje.


    Nepaminėjote nė vieno jauno šių dienų autoriaus. Ar įžvelgiate aukštojo chorinio meno nuosmukio ženklų? Ar ne per daug vaikomasi kiekybės? Dangstomasi po visokiausiais projektais, tariamais ir tikrais jubiliejais, akcijomis, nors ten meno žymių net su žiburiu nerastume...


    Ne vienus ir ne dvejus metus ritamės žemyn. Kartkartėmis atrodo, kad jau pasiekėme dugną. Tačiau, matyt, dar yra būdų riedėti nuokalnėn. „Gudručiai“, vaikydamiesi pelno, tuščios garbės, savęs įtvirtinimo, jų apsukriai suranda... Dažnai tenka būti Lietuvos miesteliuose. Aplankau tenykštes bažnyčias. Ar girdėjote, kaip dabar šventovėse atliekama neva šiuolaikinė muzika? Šiurpai eina per nugarą, kai išgirsti valso ritmu giedamą „Sanctus“. Akompanimentą „brazdina“ gitaros. Groja, gieda bet kaip. Ir visiems gerai. Tai tik vienas pavyzdys, o jų galėtų būti dešimtys...


    Štai ateina pas mane japonų kompozitorius ir rodo partitūrą, kurią turėtumėme atlikti Kaune, pagerbdami buvusį japonų diplomatą. Žiūriu į natas ir netikiu savo akimis – sopranų partija užrašyta žemiau negu bosų. Jam pasiūlau pakoreguoti veikalą. Po dviejų mėnesių grįžo. Dar kartą parodė savo opusą. Nieko nepataisęs. Įrodinėja, jog šiais laikais galima ir taip užrašyti. Ačiū Dievui, kad turiu teisę atsisakyti nepatikusio veikalo – taip ir padariau. Kai išgirdau šį kūrinį atliekamą teatre, nesigailėjau. Deja, panašių kuriozų nutinka ir nacionalinės muzikos kūrėjams.


    Tikrai nuosmukio ženklų nesigirdi, kai dainuoja Kauno choras. Šiemet nepriekaištingai parengtą programą „Taip, Donelaiti“ (drauge su aktoriumi Dainiumi Svobonu) girdėjo daugmaž visa Lietuva. Iš letargo miego prikėlėte Vlado Jakubėno chorinę kūrybą. Kokias partitūras dar išskirtumėte?


    Šių metų pradžioje atlikome tris L. van Beethoveno veikalus: simfonijos Nr. 9 finalą, „Missa solemnis“, oratoriją „Kristus Alyvų kalne“. Išsijuosę repetavome G. Verdi’o „Requiem“, kurį turėjome atlikti XIX Pažaislio festivalio baigiamajame koncerte. Apmaudu, kad kruopštų mūsų darbą ir pastangas tiesiogine šio žodžio prasme sulijo ir suniokojo lietus.


    Štai natūraliai priartėjome prie labai opaus klausimo apie mūsų šalies koncertų sales, jų būklę. Juk padėtis šioje srityje kone beviltiška.


    Gal ne beviltiška, bet apgailėtina. Lietuvoje nėra nė vienos koncertų salės, kurioje galėtų skambėti klasika. Apie kitų miestų erdves dabar nekalbėsiu, bet apie Kauno – norėčiau. Kokia padėtis mūsų mieste? Filharmonijos salė – kišenė, nepritaikyta koncertams. Valstybės teatro salė galbūt atitiko XX a. pradžios žmonių poreikius, bet dabar ji akivaizdžiai per maža. Netrukus švęsime Lietuvos nepriklausomybės 25-metį. Visuose miestuose pristatyta arenų. Ar kas nors rimtai paskaičiavo, kiek kainuoja jas išlaikyti? Dešimtys milijonų. O rezultatas? Klasikinės muzikos koncertai, muzikiniai ar baleto spektakliai čia negali vykti.


    Daug metų kalbame apie naujos koncertų salės būtinybę. Svarstome, ginčijamės, o darbai – nė iš vietos. Estai elgiasi daug apdairiau, jie investuoja į savo kultūrą. Mes – plepame. Kam dėl to geriau?


    Ar neišsenka energijos ištekliai, 45 metus dirbant su tuo pačiu kolektyvu? Ar kartkartėmis nesijaučiate vieni kitiems atsibodę?


    Neslėpsiu, būna tokių akimirkų. Tačiau Kauno choristai man labai brangūs. Visi.

    Kiekvienas žmogus turi savo galimybių ribas. Šiuo požiūriu nesu jokia išimtis. Puikiai jaučiu, kad metai „žaidžia“ ne mano naudai, tačiau stengiuosi savo darbą atlikti kiek įmanoma nuoširdžiau. Į kiekvieną repeticiją ateinu pasiruošęs, žinau uždavinius ir tikslus. Vis dar tebeieškau gražesnio dainavimo garso, sodresnių spalvų, lankstesnės frazuotės. Esu klasikinių vertybių puoselėtojas. Man nepriimtinas choro dainavimas mezzo voce (pusbalsiu) ar falcetu. Padainuoti teisingu, „atremtu“ vokalu piano – didžiulė meistrystė, tokia pati, kaip ir išgauti absoliučiai vieningą 70 balsų skambesį.

    Jūs po įtemptų repeticijų savo didžiulio darbo „produktą“ dažnai atiduodate kitam dirigentui. Daugelį koncertų, kuriuose dainuoja Kauno choristai, stebite iš šalies. Ar lengva būti aukščiausios kvalifikacijos stebėtoju?


    Labai įdomu, nes kiekvienas dirigentas vieną ar kitą kūrinį interpretuoja skirtingai. Man būna smalsu, kaip choristai geba paklusti naujiems sumanymams, kaip mobilizuoja dėmesį, kaip prisiderina prie kiek kitokių muzikos atlikimo tempų. Tačiau bazė – dainavimo įdirbis, vokalo įgūdžiai, susiklausymas, susikaupimas – lieka nepakitę nepriklausomai nuo interpretacijos. Tai – mūsų uždaviniai. Juos stengiamės atlikti kuo geriau.


    Vadovauti Kauno valstybiniam chorui pradėjote būdamas 25 metų. Kaip tuomet jautėtės šalia kur kas vyresnių kolegų?


    Manau, to meto kultūros ministras Lionginas Šepetys nesuklydo skirdamas jauną žmogų suburti ir vadovauti naujam dideliam kolektyvui – Kauno chorui. Buvau chorinės muzikos fanatikas, turėjau energijos, ambicijų, valios. Kiekvieną rytą, dieną, vakarą, o dažnai ir naktį mane buvo galima surasti filharmonijoje. Labai daug dirbau norėdamas per trumpą laiką įkūnyti savo sumanymus.

    Choristai tada buvo balsingi žmonės, tačiau didžioji jų dalis techniškai nepasirengę atlikti nors kiek sudėtingesnių muzikos veikalų. Teko daug ko juos mokyti. Dėkoju likimui, kad 40 metų dirbau su puikiu kolega – dirigentu Algimantu Mišeikiu, kuriam esu iš visos širdies dėkingas. Algimantas – dirigentas iš pašaukimo, dirigentas iki kaulų čiulpų, o dar pridėkime erudiciją, chorinės literatūros pažinimą, tvirtus grojimo fortepijonu įgūdžius. Jis labai daug ko mane išmokė. Algimanto patriotizmas buvo užkrečiamas. Atsimenu, gūdžiu sovietmečiu reikalavo, kad būtinai dainuotumėme Maironio tekstą „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“ Česlovo Sasnausko dainoje. Rizikavome, bet dainavome.


    Iki Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. choro sudėtis labai keitėsi. Vieni dainininkai ateidavo, kiti išeidavo. Nepajėgdavo, neišlaikydavo įtampos, keisto ir nepatrauklaus darbo grafiko, kai beveik nėra šventadienių, visi koncertai vėlyvais vakarais, kone visos šventės – koncertų salėse, kelionėse, o atlyginimai apgailėtini (iki šiol jie panašūs). Žmonės neištverdavo. Kokius šešis kolektyvus galima būtų suburti iš chorą palikusių dainininkų.


    Ko norėtumėte palinkėti stipriausiems, ištvermingiausiems, geriausiems savo choristams sukaktuvių išvakarėse?


    Sveikatos ir sėkmės. O profesinėje veikloje – susikaupimo, susitelkimo, susiklausymo. Nesimenkinkime. Nesipiginkime. Išlaikykime pagarbą dainai ir savo profesijai.
     

    „Nemunas“, Nr.33-34

     

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • www.kvch.lt-d62bad4be8c085d901f6f20cfa2d5889.jpg

    KAUNO CHORAS REPERTUARĄ PILDO NAUJAIS KŪRINIAIS

    2014.08.19

    Versdamas paskutiniuosius XIX Pažaislio muzikos festivalio partitūrų puslapius, Kauno valstybinis choras atveria ryškių muzikinių akordų kupiną naują koncertinį sezoną.
     
    Raškydamas paskutinius vasaros žiedus ir didžiajame Pažaislio vienuolyno kieme paskleisdamas pirmuosius rudens lapus, netrukus su savo klausytojais atsisveikins XIX Pažaislio muzikos festivalis, kurio baigiamajame koncerte italų baroko meistrų sukurto architektūros šedevro fone nuskambėsiantis lyg skriejantis audringas vėjas pribloškiantis Kauno valstybinio choro, publikos pelnytai tituluojamo „verdiniu“, tenoro – Egdaro Montvido ir kitų solistų balsų bei veržlios orkestro muzikos derinys - G. Verdi „Requiem“ klausytojus nukels į operos tėvynę – Italiją, o drauge primins vieną įspūdingiausių sakralinės muzikos formų – „Requiem“, lenkiantį susimąstyti apie žmogaus būties trapumą ir sielos nemarumą. Pažaislio vienuolyno kieme chorui pirmąsyk diriguos škotų dirigentas, ilgametis Milano La Scala ir Velso Nacionalinės Operos meno vadovas – John Fisher.
     
    Spalio 24 d. reikšmingą 45-rių metų kūrybinės veiklos sukaktį minintis choras, drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, solistu - Kostu Smoriginu Vilniaus kongresų rūmuose klausytojams pristatys naujai kolektyvo repertuarą papildžiusį K. Szymanowskio, kuris drauge su F. Chopinu laikomas vienu iškiliausių lenkų muzikų, - „Stabat Mater“. Asmeninių išgyvenimų paveikto kompozitoriaus mišriam chorui, solistams ir orkestrui skirta kompozicija, kuriai pasirinktas nepaprastai jautriai apie sielvartą, kančią ir netektį prabylančios viduramžių sekvencijos tekstas, išsiskiria išraiškos priemonių įvairove ir užima ypatingą vietą turtingame K. Szymanowskio kūrybiniame palikime. Koncerte taip pat skambės auksinė operos klasika – chorai iš G. Verdi, V. Bellini, R. Wagner, P. Mascagni operų.
     
    Artėjant rimties ir susikaupimo laikui - Vėlinėms, spalio 30 d. Panevėžio Katedroje drauge su Panevėžio muzikinio teatro orkestru, o lapkričio 1 d. – Kauno Arkikatedroje Bazilikoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru, choras, diriguojamas Petro Bingelio, pakvies įsiklausyti į bene garsiausią gedulo Mišių kompoziciją - W. A. Mozarto „Requiem“, kupiną apmąstymų apie gyvenimą, mirtį ir amžinybę.
     
    Baigiantis rudeniui, lapkričio 27 d. choras ir jo vadovas, talkinant aktoriams, Kauno filharmonijoje pakvies į V. Pauliukaičio režisuotą istorinės tematikos kompoziciją „Vivat Republica!“ („Tegyvuoja Valstybė!“), skirtą Lietuvos parlamentarizmo tradicijų, Seimo institucijos istorijos įamžinimui, kurios scenarijui, be kita ko, panaudoti ir senųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybės dokumentų tekstai.
     
    Su kompozitoriaus Vidmanto Bartulio koncertine programa „Taip, Donelaiti“, kurioje poemos „Metai“ tekstai surinkti į vientisą siužetą – pasakojimą, lydimą keturių K. Donelaičio pamokslų lietuvninkams skambesio, dainų ir liuteronų giesmių, choras, drauge su pamokslininko ir pasakotojo vaidmenį atliekančiu aktoriumi Dainiumi Svobonu, visus metus keliavo po tolimiausius Lietuvos kampelius, o gruodžio 9 d. ją atliks Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyksiančio 2014 metų Kalbos premijos įteikimo vakare.
     
    Didžiausias metų šventes choras pasitiks kartu su savo partneriu – Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu G. Rinkevičiaus, Vilniaus kongresų rūmuose klausytojams surengdamas dvi įspūdingas muzikines fiestas, kuriose skambės britų kompozitoriaus Tolga Kashif kūryba. Gruodžio 27 d. scenoje karaliaus teatrališka, roko ir simfoninę muziką jungianti „The Queen Symphony“, kurioje muzikiniam audiniui gausiai naudojamos ir populiariausios legendinės grupės „Queen“ dainos, o baigiantis metams - gruodžio 29 d. choras nustebins premjera - pirmąsyk Lietuvoje atliekama „The Genesis Suite“, kuriai Tolga Kashif pasitelkė 1967 metais susikūrusios ir netrukus viena populiariausių tapusios bei prestižinius „Grammy“, „American Music Award“ apdovanojimus pelniusios britų grupės „Genesis“ dainų motyvus.
     
    Parengė Rimantas Klevečka
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Kaunas state choir-7bfaedf2282fb78ef137beee29f1d63d.jpg

    PROGRAMOJE K. DONELAIČIO TEKSTAI SKAMBA KAIP PAMOKSLAI

    2014.03.18

    Kauno valstybinis choras ir aktorius Dainius Svobonas parengė programą, kurioje jungia Kristijono Donelaičio tekstus, senąją muziką ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius. Pasak programos rengėjų – Kauno valstybinės filharmonijos – jungdami poeziją ir choro dainas, atlikėjai bando muzikos kalba perskaityti į Europos literatūros šedevrų biblioteką įtrauktą K. Donelaičio poemą „Metai“.


    Naujoje programoje siekta šilto ir nepompastiško K. Donelaičio gimimo metinių minėjimo. K. Donelaičio tekstai koncerte skamba kaip pamokslai, juos lydi lietuviškos chorinės muzikos intarpai ir liuteronų giesmės.


    „Kai skaitai K. Donelaičio kūryba iš akių matosi, kad žiūrovai suvokia, apie ką eina kalba. Tai buvo pagrindinė užduotis“, – teigė aktorius D. Svobonas.


    Pasak jo, iš pradžių skaityti K. Donelaitį jam buvę sunku. Vėliau teigia atradęs raktą – esą K. Donelaitis visuose tekstuose labai gražiai pasakoja vaizdais: kai juos įsivaizduoji, lengva tai perteikti ir klausytojui.


    Kauno valstybinio choro vadovas Petras Bingelis sako, kad koncertui dainos buvo atrenkamos, norint atskleisti literatūros klasiko epochą.


    „Įtraukėme į tą laikmetį porą anų laikų [...] giesmių, tai – tokios giesmės, kurios yra labai paprastos ir tiesiog įtraukė į K. Donelaičio projektą. Jos yra paprastos, suprantamos, tekstas labai aiškus“, – kalbėjo Kauno valstybinio choro dirigentas prof. Petras Bingelis.


    Pirmasis koncertas vyko Vilniuje, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmuose. Su šia programa kauniečiai kovo mėnesį dar aplankys Elektrėnus, Vilkiją, Tauragę, Alytų. Kaune šią savaitę vyks edukaciniai projekto pristatymai miesto gimnazijoms.


    Monika Petrulienė, Loreta Mačiulienė
    LRT inf

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • church kvch.lt-636acb83549df6ef67b6e58b2356f365.jpg

    PAGERBTI SAKRALINĖS MUZIKOS SKLAIDOS ATSTOVAI

    2014.03.14

    Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, ten, kur stovi vargonai, gieda chorai, atidengti atminimo baraljefai (skulptorius Stasys Žirgulis) kompozitoriui, dirigentui ir vargonininkui Jonui Dambrauskui bei dirigentui Antanui Olšauskui.


    Pasak Kauno valstybinio choro meno vadovo ir dirigento Petro Bingelio, kurio kolektyvas koncertavo Įgulos bažnyčioje Kovo 11-osios proga, Kaune 1920-1982 m. Gyvenęs J. Dambrauskas buvo baigęs vargonų klasę Varšuvos muzikos insitute, nuo 1921 m. Dirbo Kaune muzikos mokytoju, Valstybės teatro chormeisteriu, dirigentu, o 1923-1939 m. – Kauno Įgulos bažnyčios Lietuvos kariuomenės reprezentacinio choro vadovu, rengė didelius sakralinio žanro koncertus. Štai kodėl būtent šioje bažnyčioje radosi jam skirtas baraljefas. Be to, jis dar dirigavo įvairiems chorams, sukūrė operą „Valdovas“, kuri neišliko iki mūsų dienų, redagavo K. Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“, rašė muzika dramos spektakliams.


    Įgulos bažnyčioje tarpukariu vykdavo įspūdingi sakralinės muzikos koncertai. Štai vienoje iš išlikusių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje koncertų programų galima sužinoti, kad minėtoje bažnyčioje buvo atlikta dr. Pedo Hartmano oratorija „Išganytojo Mirtis“, kurioje giedojo tarpukario primadonos Vladislava Grigaitienė, Vincė Jonuškaitė, garsusis Antanas Sodeika, giedojo Kauno Įgulos bažnyčios choras, vargonų partiją su fisharmonija atliko Antanas Olšauskas, dirigavo Jonas Dambrauskas.


    Į Įgulos bažnyčią A. Olšauską, vargoninkavusį Daugų bažnyčioje, pakvietė Kauno šv. Mykolo Įgulos bažnyčios rektorius Vladas Mironas, 1929-1938 m. buvęs vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu. Kol Įgulos bažnyčioje chorvedžiu dirbo J. Dambrauskas, A. Olšauskas vargoninkavo, o vėliau pats vadovavo chorui.


    „Idėja atidengti atminimo lentas Įgulos bažnyčioje J. Dambrauskui ir A. Olšauskui kilo kalbantis su dabar jau a.a. kompozitoriumi Vladu Švedu. Idėjai pritarė ir Įgulos bažnyčios rektorius Tomas Karklys. Tik pernai pavyko surasti mecenatą, kuris finansavo šiomis dienomis atidengtų baraljefų sukūrimą“, - paaiškino P. Bingelis.


    Virginija Skučaitė
    „Kauno diena“, Nr. 60

    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • Batuta. Petras Bingelis-c9e650b3357e7b84b781b01fed3b5be3.jpg

    NEĮMINTOS JUOZO NAUJALIO BATUTOS MĮSLĖS

    2014.03.08

    Kauno valstybinio choro repertuare ypač dažnai skamba Juozo Naujalio kūriniai. Tačiau nedaugelis žino, kad choro meno vadovas Petras Bingelis saugo batutą, kurią prieš tris dešimtmečius jam įteikė kompozitoriaus duktė Zofija Naujalytė.
     
    J. Naujalis – išskirtinė figūra Lietuvos muzikinėje kultūroje. Pasak kompozitoriaus Stasio Šimkaus, tikrasis gyvas muzikos judėjimas Lietuvoje prasideda nuo J. Naujalio.
     
    Prieškario Kaune jo vadovaujamas katedros choras buvo bene didžiausias muzikinis kolektyvas ne tik Laikinojoje sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje. Todėl kompozitoriaus batutos perdavimas dirigentui P. Bingeliui, be jokios abejonės, yra ir svarbus choro įvertinimas. Tai ir tikėjimo, jog šis kolektyvas toliau puoselės ir garsins J. Naujalio kūrybinį palikimą, išraiška, juolab kad sprendimą perduoti tėvo batutą Z. Naujalytė priėmė po ilgų svarstymų.
     
    Dirigento valdžios ženklas
     
    „Greičiausiai nenorėjo, kad batuta gulėtų muziejuje lyg užkonservuota ir praradusi gyvybę. 1982 metų sausio 17-ąją, po koncerto Vilniaus arkikatedroje, kompozitoriaus dukra priėjusi pasakė nebedvejojanti kam perduoti batutą, nes tai, ką išgirdo yra tikra, ir, jos manymu, tokiomis interpretacijomis būtų džiaugęsis pats J. Naujalis. O svarbiausia - ji širdimi pajutusi, kad choras tęs jos tėvo muzikines tradicijas“, - mintimis dalijosi P. Bingelis.
     
    Choristas Rimantas Klevečka mano, jog Kauno valstybinis choras, vadovaujamas profesoriaus P. Bingelio, garbingai tęsia nuo seno Kaune puoselėjamas chorinės muzikos tradicijas.
     
    „Batuta – tai simbolinis dirigento valdžios ženklas, tarsi skeptras valdovo rankose: dirigento, laikančio rankose batutą, mostui akimirksniu paklūsta ir choras, ir orkestras“, - sakė R. Klevečka.
     
    Kilmės šalis Vokietija?
     
    Tikra Lietuvos muzikos istorijos relikvija – J. Naujalio batuta su auksu įrašytais kompozitoriaus inicialais užmena ne vieną mįslę. Nėra žinoma nei kada, nei kokia proga J. Naujalis ją įgijo. Maža to, net nėra išsiaiškinta, kokio žymaus muziko siluetas puošia įmantrią batutą.
     
    Pirmoji galima prielaida, kad tai - garsaus vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio siluetas, juolab kad J. Naujalio laikais šio romantinės operos kūrėjo muzika buvo itin populiari, kompozitoriaus operos įtrauktos į daugelio Europos teatrų repertuarą.
     
    J. Naujalis 1894 m. Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje tobulino bažnytinės muzikos žinias. Taigi visai gali būti, kad batutos kilmės šalis - Vokietija.
     
    Reikalauja atidaus žvilgsnio
     
    Antrasis, ir tikriausiai tikslesnis spėjimas susijęs su neabejotinai tuo metu stipria lenkų kultūros įtaka. Itin puošnioje (tai irgi svarbu) batutoje - garsaus XIX a. lenkų kompozitoriaus ir dirigento – Stanisławo Moniuszkos, vieno ryškiausių lenkų romantinės muzikos ir nacionalinės operos kūrėjo, 18 metų gyvenusio Vilniuje, kur dirbo šv. Jonų bažnyčios vargonininku, dirigavo Vilniaus miesto teatro orkestrui, parašė garsiąją operą „Halka”, siluetas.
     
    J. Naujalis mokėsi Varšuvos muzikos institute, kuriame nuo 1864 m. dirbo ir minimas lenkų kompozitorius.
     
    Maža to, S. Moniuszkos vardo konkurse už „Missa pro defunctis“ J. Naujalis buvo apdovanotas pirmąja premija. Todėl visai gali būti, kad batuta (galimai su S. Moniuszkos atvaizdu) yra atminimo dovana, gauta laimėjus pirmąją vietą konkurse.
     
    Tai, be jokios abejonės, ne atsakymai, o tik prielaidos. Maestro P. Bingelio rankose laikoma brangi Lietuvos muzikos istorijos relikvija reikalauja atidaus žvilgsnio ir išsamių tyrinėjimų, kurių vertėtų imtis nelaukiant iškilių sukakčių minėjimų. Juolab kad šiais metais švenčiame Dainų šventės 90-metį, kurios pirmasis rengėjas ir vyriausiasis dirigentas 1924 m. buvo Juozas Naujalis.
     
    Enrika Striogaitė
    „Laikinoji sostinė“ (Lietuvos rytas), Nr. 10
     
    Plačiau Skaityti viską Dalintis
  • get85cf-c7e596a4c7a2fb17f8aa4a040ab42f60.jpg

    CHORO REPERTUARE – IŠSKIRTINIAI KLASIKINĖS MUZIKOS ŠEDEVRAI

    2014.02.06

    Tikriausiai nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų Kauno valstybinio choro, nė sykio nebūtų girdėjęs jo dainavimo ar nebūtų matęs šio sambūrio įkūrėjo bei vyriausiojo dirigento Petro Bingelio. Lietuvos muzikiniame peizaže choras egzistuoja tarsi savaime: be įtampų, perdėtų pastangų ir triukšmingų anonsų. Toks taurus buvimas, nelyginant pats dainavimas, liudija –šio choro dalyvavimas Lietuvos ir netgi Europos muzikinio gyvenimo procese yra natūralus, reikšmingas, būtinas.


    Dažnai choro šlovė ataidi iš labai toli: garsių tarptautinių festivalių, didžiųjų koncertų salių, svečių šalių rūmų ir pilių. Tačiau norintieji jį girdėti čia, Lietuvoje, taip pat turi daug progų. Choras dainuoja mūsų šalies koncertų salėse, gieda šventovėse, o vasarą – dar ir Pažaislio bei kituose Lietuvos muzikos festivaliuose.


    45–metį šiemet pasitinkantis kolektyvas į brandos ir išminties amžių įkopia nešinas reikšmingais kūriniais, kurių centrinė ašis – Ludwigo van Beethoveno manuskriptai.


    Sausio 12-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) skambėjo Kauno valstybinio bei LNOBT chorų, solistų bei orkestro atliekamos paskutinio Vienos klasiko „Missa solemnis“. Prie dirigento pulto stojo maestro Juozas Domarkas. Šį 5 dalių, itin sudėtingomis chorinėmis partijomis išsiskiriantį veikalą pats kompzitorius laikė svarbiausiu, sudėtingiausiu ir novatoriškiausiu savo kūryboje.


    Dirigentas P.Bingelis „Missa solemnis“ taip pat priskiria prie reikšmingiausių kūrinių choro veikloje: „Choro brandai, darnai, susiklausymui lemiamos reikšmės turėjo keturios partitūros: Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“, Johanno Sebastiano Bacho „Kalėdų oratorija“ ir Mišios h-moll bei L.van Beethoveno „Missa solemnis“. Šiuos veikalus choras parengė dar sovietiniais metais, kai daug kam atrodė, jog nekintanti Mišių prasmė yra religinės ideologijos reliktas. Tuomet mes elgdavomės atsargiai ir apdairiai. Pirmiausias šiuos veikalus atlikdavome Maskvoje, Piotro Čaikovskio konservatorijos salėje. Tenykščiams muzikos kritikams ir žurnalistams negailint pagiriamųjų žodžių choro pateiktai muzikos interpretacijai, šie kūriniai netrukus suskambėdavo ir Lietuvoje. Čia nebūdavo kam ir kaip priekaištauti: juk pati Maskva jų atlikimą įvertino teigiamai!“


    Sausio 30 d. Vilniaus Kongresų rūmuose vykusiame koncerte, skirtame Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 25-mečiui, choras drauge solistais Irena Bespalovaite (sopranas), Jovita Vaškevičiūte (mecosopranas), Edgaru Montvidu (tenoras), Michailu Kazakovu (bosas), diriguojant Gintarui Rinkevičiui, atliko vokiečių klasiko 9-osios simfonijos finalą.


    9-oji simfonija – kūrinys, kuriam choro koncertinės veiklos istorijoje tenka išskirtinė vieta: jį kolektyvas yra atlikęs su tokiais dirigentais kaip Yehudi Menuhinu, Mstislavu Rostropovičiumi, Justusu Frantzu.


    Bene įsimintiniausias 9-osios simfonijos atlikimas Berlyno koncertų salėje „Am Gendarmenmarkt“ 2003 m. sausio 12 d., kai Kauno valstybinis choras dalyvavo iškilmingame koncerte, surengtame UNESCO nutarus simfonijos rankraštį įtraukti į Pasaulio dokumentų paveldo katalogą („Memory of the World“). Šia iškilia proga choras koncertavo drauge su Tautų filharmonijos orkestru, diriguojamu J.Frantzo. Kiek vėliau jis pripažino: „Aš visuomet rodau šiltas emocijas Kauno chorui – talentingiausiam dideliam dainininkų kolektyvui pasaulyje, vadovaujamam talentingiausio maestro P.Bingelio.“


    Balandžio mėnesį L.van Beethoveno kūrybos ir Kauno valstybinio choro gerbėjų laukia dar vienas įsimintinas muzikinis susitikimas, kuriame nuskambės įspūdinga L. van Beethoveno vokalinė–instrumentinė partitūra – oratorija „Kristus Alyvų kalne“. 

     

    Alina Ramanauskienė

    „Nemunas“, Nr. 5

    Plačiau Skaityti viską Dalintis